Zvejyba toks idomus uzsiemimas, kai sedi ir lauki kol zuvis uzkibs. Tai lyg ir tokia medziokle, bet pasyvi (kalbu apie paprasciausia zvejyba pludine meskere, o ne kokia nors kitokia super technologiska ar dar kazka, kas labiau pritaikyta maisto gavimui, o ne paciai zvejybai) medziokle, kaip spastai. Tik cia pats idomumas atrodo turetu prasideti, kai pamatai jog kimba ir tada galvoji, kaip tikrai istraukti ta zuvi. Nors is tiesu, siandien ejau lyg ir zvejoti, bet nepasiemiau meskeres, ziurejau kaip kiti gaudo zuvi, o pats sedejau ant molo ir stebejau letai besiplakanti vandeni i akmenis. Is pradziu buvo idomu pamatyt, kaip vienas ar kitas zvejys istraukia beveik pedos dydzio zuvis is tarp greta stovinciu valciu, nukabina nuo kabliuko ir cia pat paleidzia atgal. Gerai tokia zvejyba - nereikia ranku teptis valant zuvi ir po to nereikia jos valgyti, lieka tik gaudymo malonumas. Taciau as siandien buvau net be meskeres ir zvejojau tyliai sededamas ant kranto stebejau kaip pro sali praplaukia valtys ir debesys, bei neskubriai pavirsiumi nuplaukia zuvys. Ir visai nereikejo to virpulio, kuri pajunti po ilgesnes pertraukos pamates kad kimba.

Eini sau savo gyvenimu ir galvoji, kad daug ka turi ir viskas neblogai sekasi. Bet kartais pamatai, kad vis tik ta geidziamiausia moteris praeina pro sali ir dingsta kazkur. Lieka tik jos praplaukiantis siluetas ir tas iki kaulu smegenu isirezes tavo gyvenimo ritmas ir tavo gyvenimo remai. Nors is tiesu neaisku, kodel ta efemeriska iliuzija yra geidziamiausia, gal vel suveikia savininkiskas refleksas, kad tai ko neturi yra geriau uz tai ka turi, o gal tai tik kvaila viltis istrukti is esamu remu. Nors is tiesu, tai greiciausiai vieno narvelio pakeitimas kitu, nors gal ir geresniu.

Kaip manote, kas matosi stovint ant pasaulio krasto ?

Vaikstineji sau zmogus po kalnus ir gali sau isivaizuot, kad tie kalnai yra kazkokios pilys siekiancios dangu. Gali isivaizduot kiek prakaito isliejo zmones statydami taip aukstai. Gali sau galvot kiek priesu bande pasiekt ir nugalet ten gyvenusius zmones, o taip pat gali isivaizduot kaip zmones gyveno tokiose pilyse - juk turetu buti labai idomu gyvent taip arti debesu. Bet tai tik isivaizdavimai, nors tuo momentu, kai sitaip svajoji tie vaizdai praplaukiantys galvoje yra tokie realus, bevek kaip ir tie kuriuos matai akimis. Galvoju, kad kai kazkada mokiausi filosofijos kazkas man aiskino, kad tai ka matai akimis nebutinai yra tikra. Pasiziurejus i pries tai mano ideta linka i klipa, matosi, kad tai ka matai tikrai nera tikra, turbut siais laikais tai dar labiau akivaizdu nei kazkada senoveje kai filosofai gatvese isminti dalino. Kazkaip pastaruoju metu galvoju, kad visi mes cia gyvenam kazkaip ir kartu ir atskirai. Atskirai todel, kad visi turim visai kitoki realybes (jei tokia egzistuoja) supratima, vaizda ir pajautima. (realybes egzistavimo klausimas, atrodo cikliskai iskyla galvoje ir vis norisi kazkaip grizti prie jo bet gal ne si karta). Net tie patys daiktai daznai skirtingiems zmonems atrodo skirtingai. Toks vaizdas, kad gyvendami tokiuose atskiruose pasauliuose turetume pastoviai nesutarti ir kariauti. Bet is kitos puses vis tik yra stiprus ir priesingas noras - bendrauti ir nebutinai suprasti, bet nors (kartais) isgirsti kitoki poziuri i nusistovejusius daiktus. Daznai tokie kitokiu poziuriu isklausymai atrodo panasiai kaip fantastines ar pasaku knygu skaitymas, bet vis tik yra zmoniu, kurie tokiuose pasauliuose gyvena.

Ar realybe tikrai grazi ?

Ar daznai bandote nuspeti aplinkiniu zmoniu profesija ir siaip kas jie tokie ? Vakar nuejom i toki naujai atsidariusi japoniska restorana pavalgyti sushi ir siaip praleisti laika. Buvo visai faina, atrode, kad bus labai daug zmoniu ir teks ilgai laukti kol pasodins prie stalo. Bet is tiesu viskas buvo pakankamai greitai ir sedejom gana modernaus stiliaus saleje prie baltu popierium padengto stalo. Interjeras buvo tikrai idomus su kriokliu prie iejimo, bambuku giraite uz baro, bei gongu, kuri skambindavo sushi meistrai paruose uzsakyma. Savotiskas visu pojuciu stimuliavimas. Taigi valgem sushi uzsigerdami japonisku slyvu vynu. Siaip vynas toks "vaisiuku" gimines bet skirtingai nuo Anyksciu obuoliu vyno toks labai svelnaus ir gero skonio. Jei neragavot, tai rekomenduoju.
Taigi, baigus valgyti padaveja atejo ir klause ar nesu koks nors inzinierius ar pan. Bei bande pasakyt kazkoki zodi rusu kalba. Siaip nekaip jai gavosi, bet vis tiek man pasidare idomu, negi ji bande atspet ir kitu zmoniu profesijas ir is kur jie, ar tik musu, kadangi gal tik mes kalbejomes lietuviskai.

Viena is praejusiu savaitgaliu buvom nuvaziave i Kelly's sala. Tai tokia maza salele Erio ezere, grazi savo gamta ir gana tyli savo zmonemis. Nepalyginsi su kai kuriomis kitomis salomis. Siaip viskas buvo tiesiog puiku ir oras ir gamta ir gyvunai. Norejau nufotografuoti ten gyvenancias gyvates, bet jos turbut dar miegojo, yra ten toks molas is akmenu, o tarp tu akmenu daugybe vandens gyvaciu veisiasi. Vasara labai idomu jas stebet, kai jos kaitinasi sauleje arba kai isplaukia gaudyti zuvu. Bet ne apie gyvates norejau si karta parasyti. Labiau apie tai, kaip jau vakare griztant, laukeme kelto prieplaukoje ir dziaugemes galimybe metyti akmenis i vandeni. Dar tada pagalvojau, kad akmenu metymas yra labai idomus zmonijos ritualas. Prie jo galima pratinti vaikus nuo to amziaus kai jie jau savarankiskai sugeba islaikyti pusiausvyra. Anksciau turbut siek tiek pavojinga, arba nuobodu (nes visa laika reikia prilaikyti). Dar neteko man matyt vaiko, kuriam davus akmeni ir parodzius, kad ji galima mesti i vandeni, jis ar ji nesidziaugtu ir nenoretu to isbandyti n kartu is eiles. Kuo mazesni vaikai tuo aiskiau matosi ju emocinis pasitenkinimas, kuri jie pasiekia eilini karta imete akmeni i vandeni. Augant norisi daugiau - didesniu akmenu ar daugiau vandens, gal daugiau purslu. Kaip dabar prisimenu save pati, jau paaugli, tempianti didziuli akmeni link kazkokio vandens telkinio, vien tam, kad pasidziaugciau tuo momentiniu vaizdu kai vandens pavirsiu pradreskes akmuo isteskia purslus i virsu, kurie kartais ir suslapindavo. Bet ne tame buvo esme. Esme, kad ilga darba vainikuodavo dramatiskas finalas.
Dabar kartai ziuriu, kaip kiti visokie veikejai meto ivairaus dydzio akmenis vienas i kita, kartais pataiko, kartais nepataiko, bet purslai vis vien daugiau ar maziau aptasko. Toks visokiu veikeju akmenuku svaidymasis kazkodel labiau suintensyveja kas keturi metai ar pan. Be to periodinio sporto idomus ir kitoks daug artimesnis kunui akmenuku svaidymasis tarp pazistamu ir artimuju. Tik zymiai sunkiau islikti stebetoju, nes juk kai kurie purslai aptasko.