Telefonas toks keistas daikas siais laikais. Anskciau zinojai toki juoda, pilka, balta, o gal raudona daikta prie sienos, dazniausiai koridoriuje prie laukuju buto duru. Kuris skambedavo kai kaimynai norejo kazka pasakyt, kai draugai ieskodavo vieni kitu, kai budavo sventes ar ne. Atsimenu kai buvo laikas kada prisijungti antraji telefono aparata prie tos pacios linijos atrode technologine revoliucija.
Bet sie laikai ta daikta labai pakeite. Nebereikia jam sienos ir laido ir svarbiausia to sukamojo rato, kuris stebuklingu budu uzkoduodavo tavo norimus skaicius, kuriuos turejai atsiminti arba turet uzsirases. Viena prisimenu iki siol, nes draugelis savo telefono numeri pasake taip: trisdesimt trys tukstainciai sesi simtai dvidesimt devyni. Pats skaicius nieko neturi bendro su niekuo, tik jo pasakymo forma tuo metu buvo tokia keistai kitokia, kad net praejus daugiau kaip dvidesimt metu galiu vidury nakties pasakyt. Net nezinau ar tas telefono numeris dar veikia, zinau, kad pasikeite, nes padaugejo skaitmenu.
Siuolaikiniai telefonai ne tokie saviti, nors gyvenimas vis tiek sukasi neatsiejamai nuo ju. Dabar jis papildomas daiktas kisenese ar rankinese ir nebereikia jam pastoviai buti prijungtam prie laido, tik kas vakara, kad pasimaitintu po ilgu darbo dienu skaiciuojant minutes, perduodant trumpas zinutes, kurios is tiesu lyg ir bando pakeist telefono funkcija, bet del savo trumpumo nelabai patogios. Ne kurie dziaugiasi telefonais vandinamais ismaniaisiais. Is tiesu nelabai suprantu kame tas ismanumas, bet koks skirtumas, svarbu kad jie turi daugiau funkciju, tokiems kaip as norintiems perskaityt blogus ir perziuret nuotraukas.
Bet svarbiausia, kad dabar beveik kiekvienas telefonas turi imontuota fotoaparata. Tokio fotoaparato turejimas gerai, bet kartais kai pasiziuri ka prifotografavai, nustembi is sutinki save is kitokios puses.
Virsueje vaizdelis kuri fotografavau Harvardo universiteto kiemelyje, prekyje eina visa mano seima, bet man buvo idomus sviesos zaismas, kuris, zinoma nelabai matosi.
Toliau zinoma surandu dar vieno automobilio nuotrauka, kuri buvo nufotografuota pries vaziuojant i Columbus miesta praeita savaitgali. Galvojau ir zinau, kad mano si internetini kampa lanko tik labai nedaug zmoniu, be to jie yra pastovus lankytojai. Kai kuriems, zinau tie automobiliai patinka, taip kad si nuotrauka jiems.
O as, jiems beveik indiferentiskas, nors kartais idomu paziuret i formas kurios kazkada atrode patrauklios ir lyg turejo atspindet technologini progresa ir civilizacijos pasiekimus.
Vaikstai taip su telefonu rankose ir uzsuki i parduotuve, o ten neretai prekes buna isdeliotos taip, kad sudaro kazkoki rasta. Kartais tokie rastai keistai susiasocijuoja
Kalbant apie rastus prisiminiau sia nuotrauka. Ar teko kada buti prie tvenkinio ar ezero, kur zuvys maitinamos zmoniu idomumui - tai yra ziurejimo idomumui, ne kulinariniam. Tos zuvys (siuo atveju karpiai) tokie keistai dideli. Bet ka as pastebejau, kad jei vaikas istiesia ranka visi karpiai puola prie tos vietos, net jei vaikas nemeta jokio maisto jie iskisa burnas is vandens ir sudaro labai periodiska rasta. To rasto periodiskumas abiejomis kryptimis akivaizdziai koreliuoja su paciu karpiu dydziu. Taciau kai as pats priejes istiesiau ranka jie puole, bet nesugebejo taip graziai issirikiuot. Turbut jaute, kad nesu vaikas ir kad tikrai nieko neturiu rankoje.
Galiausiai randu savo telefone visokiu keistu nuotrauku is ivairiu vietu, kurios siaip neminimos, bet sienos ten gana iskalbingos ar bent jau margos :)
Dumai is kitos puses taip pat sudaro idomias formas ir rastus.
Gyvenu, kiek atsimenu, mazdaug Madrido platumoje, tai saule turi savo nemaza itaka tam, kaip supranti aplinka ir svarbiausia kaip ja matai. Va sedint restorano viduje, ziuri i staliukus lauke ir pastebi keistas formas kurios siaip nebutu imanomos be saules. Pirmiausia del to, kad lauke karsta ir niekas nenori ten sedet vidury dienos, po to del stiprios sviesos ir kontrastingu seseliu.
Galiausiai siaip atsitiktines nuotraukos, kurios is tiesu patraukia aki (bent jau mano) nes kazkas jose yra. Tik greiciausiai kiekvienam savas daiktas jose matomas, kas gal ir gerai.
Taigi telefonas tampa ne tik rysiu su kitais daiktu, bet ir rysio su savo poziuriu i gyvenima prietaisu.
