Kuo daugiau turi tuo daugiau norisi, norisi dar daugiau isigyti, ismokti, pajausti. Atrodo turedamas kazka uzciuopi tikraja gyvenimo tiesa, kuri atrodo cia pat, bet is tiesu negali jos pagriebti ir parodyti kitiems. Dazniausiai kuo daugiau turi tuo labiau norisi pasidalinti su kitais (ypac tai pastebima zmonese, kurie dalinasi ne materialinemis gerybemis). Bet kaip taip gaunasi, kad lyg ir atiduodi kitiems kazka, bet tas kazkas paskutiniu issiskyrimo momentu paima ir klonuojasi (dazniausiai neteisingai) ir tai ka duodi kitam ir yra tas klonas, kuris savo ruoztu perduodamas dar daugeliui kitu zmoniu pastoviai keiciasi. Idomu sutikti ta kazka, praejusi daugeli klonavimo ciklu ir matyti jo evoliucija. Kartais net norisi vel ji paimti ir tureti.
Bet yra kazkas, kas nekinta, nekinta, nors ir labai bandai pakeisti perduodamas. Kartais tokie nekintantys dalinimosi objektai virsta zombiais ir pastoviai grizta pas tave primindami, kad jie tokie yra ir niekur jie nedings - lydes iki pat pabaigos. Bolgiausia, tai, kad nekintantys dalinimosi objektai persiduoda is kartos i karta ir taip tampa nemirtingi arba teisingi.
Grizau is Pitsburgo.
Vaiksciodamas misku, daznai galvoju, kad Dievas apgavo Niutona numesdamas jam obuoli ant galvos. Galvoju, kad nera visuotines gravitacijos desnio, nes juk akivaizdu, jog medziai auga tolyn nuo zemes, o ne atvirksciai. Ir kuo dazniau bunu miske tuo geriau matosi, kad medziai nuo pat mazens nori buti aukstesni uz juos supancia zole, po to uz krumus, o kai tai pasiekia stengiasi iskilti kuo auksciau virs kitu. Tuo budu akivaizdziai siekdami nutolti nuo zemes kiek galima toliau ir visai jie neboja kazkokio Niutono sugalvoto desnio, kuris greiciausiai jam sove i jo skaudancia galva, tik jam paciam norint pateisinti jos skausma (aisku labai keistas noras viska pateisinti ir apskritai teisintis, bet cia kitam kartui :) ). Nenuostabu, kad medziai ir pauksciai sugyvena labai gerai, nes jei medziai pasistengtu dar labiau nutolti nuo zemes jie pasidarytu pauksciai nes visiskai atplystu nuo zemes ir galetu laisvai skraidyti. Taciau sis pasaulis zinoma taip suredytas, kad anksciau ar veliau mes visi sugriztam i ta zemesni (zemiau esanti) egzistavimo lygmeni ir kai jau nebera jegu priesintis, senatveje net medziai patiki Niutono desniu ir krenta paskui lapus ant tos pacios zemes (lapus zinoma jie specialiai ten numete, kad minksciau kristi butu).
Zmoniu gyvenanciu kalnuose gyvenimo budas turetu skirtis nuo sleniu gyventoju. Kalnuose kai kurie gyvenimo aspektai buna sunkiau igyvendinami nei sleniuose. Galbut kalnuose sunkiau ka nors traukti ant buksyro, bet uztat lengviau varyti kitiems ant galvos. Kalnuose greiciausiai yra labai aiskiai apibrezta kas yra pravalas arba visiskas pravalas. Kai kurie sleniu gyventojai vartodami sia savoka turbut tik labai abstrakciai suvokia, ka ji galetu reiksti. Tautine patarle apie aukstai kilusi zemai krisianti irgi labai tiesmukiskai atrodo kalnuose, beveik kaip teroristinio susidorojimo grasinimas. Is kitos puses kalnu gyventojams turetu kelti pagrista abejone tokia savoka kaip lygybe, nes kalnuose lygus buna tik sniegas dengiantis akivaizdu pravala ir tik zmones is sleniu pasitikintys tokiomis keistomis savokomis ilekia i juos kaip i vilkduobes, po to juos reikia is ten gelbeti. Zmones nusileide is kalnu i slenius taip pat nelabai sugeba pritapti ir paprastai vis dairosi atgal i kalnus, nes gyvenant sleniuose jiems pradeda slubuoti sveikata nuo per didelio oro slegimo, per arti esanciu daiktu ir per toli esanciu debesu. Ir jiems labai keista matyti erelio pilvus ir kojas, nes is tiesu iki tol jie visa laika galvojo, kad erelis yra toks keistas skraidantis padaras, kuris lakioja zemai po dangu su nuleista galva ir niekada iki ju nepriskrenda. 
Po Vilnies isreikstos minties, kad nuotraukoms suvokti padeda kokios nors istorijos, pagalvojau, kad gal ir idomu butu sugalvoti kokias nors istorijas. Aprasinet savo kasdienybe daznai nuobodu, nes vis tik nera jau taip idomu kai kas diena vis tas pats net jei ivykiu periodas lygus savaitei. Nors vis tiek siandien kazkaip visai nelenda i galva jokios mintys, kurias galeciau cia palikti.
Pirmadienis, atrodo nieko ypatingo, darbas ir tiek. Grizus namo po darbo pazaidem futbola su sunum ir po to vaikstinejau aplink nama su dukra. Kaip gerai, kai jau pasidaro silta. Sestadieni jau net su trumpom rankovem buvom isbege i lauka. Tik gaila, kad tai ilgai nesites ir laisvai dar gali prisnigti. Kai praeitais metais siuo laiku grizau is Tokijo tai mazdaug per pora dienu prisnigo dvi pedos sniego, o Tokijuj tuo metu stebejau kaip pradeda zydeti sakuros.
Susirgau, toks uzknisantis persalimas kamuoja, kai negali normaliai prakvepuoti ir jauti, kaip nosyje susikaupe visko, bet tas viskas erzina, ciaudziu, kosiu ir asaroju ir taip jau pusantros dienos. Atsargiai skaitykit, kad neuzsikrestumet :)
Siandien toks nuobodus pirmadienis. Darbe niekas nesigauna ir nesugalvoju kodel. Teks literatura skaityt vel, nors nemanau, kad labai pavyks ko nors naujo suzinoti. Taip kazkoks nevykes sis pirmadienis, kad net nesinori rasyt. Gal jums kitaip ?