Is tiesu, kazkaip jau beveik nebeidomu man rasyt apie Aliaska. Gal but norisi kazko naujo. Bet vis tiek turiu aprasyt savo autobuso kelione.

Taigi, Denali nacionaliniame parke, kaip atrodo rasiau anksciau yra vienas kelias, kurio tik 13 myliu yra leidziama visiems vaziuot, kitos 90 myliu pasiekiamos arba pesciomis arba autobusu. Dar is Ohajo uzsisakem tris bilietus vienos dienos kelionei, kuri vadinosi Tundra Wilderness Tour. Taigi atsikelem anksti ryte, bet kol vaikai issiruose tai teko man vaziuot apie 60mph tuo keliu kur greicio ribojimas 35 mph, gerai, kad nebuvo jokios policijos. Taigi spejom atvaziuot bet buvom paskutiniai eileje ir teko sedet paskutineje autobuso sedyniu eileje. Bet is tiesu turbut nedaug praradom. Autobusas vaziuoja letai ir visi keleiviai stebi gamta uz lango (toks keistas safaris :) ) kai tik kas nors pamato koki gyvuna saukia ir vairuotojas sustoja, tada visi vienas per kitu galvas puola fotografuoti per langus. Taisykles tokios, kad zmones turetu kuo mazesne itaka gamtai - todel is autobuso visus isleidzia labai retai ir tik 10 minuciu. Jei matoma gyvunija vairuotojai reikalauja buti tyliems, o jie sustoje isjungia variklius, kad negasdintu gyviu. Taigi vaziavom visa diena - 60 myliu. Pirmas buvo mazas briedziukas kuri pamate mano dukra. Jis bego sau per upe, o mes vaziavom tiltu:

Po to ilgai vaziavom nematydami jokiu gyviu, bet po to po truputi pradejom juos matyti. Gamta labai grazi siuo metu laiku ir spalvos kazkaip labai ryskios.

Aisku po kurio laiko siek tiek atsibodo - "stokit stokit - va ten dar vienas elnias". Bet artejant prie apsisukimo tasko pamatem tai ko niekada gyvenime neuzmirsiu:

 

Nors ir prasta nuotrauka (kaip minejau nelabai is manes geras fotografas) bet pamatyt kaip vilkas nesa savo nasruose elnio koja per kokius du metrus (nuo atobuso lango) kazkaip labai idomu. Gaila kad jis gana greti bego ir del to nuotraukoje visas judantis. Musu vairuotoja sake, kad ji dirba jau desimt metu bet niekada tokio daikto nebuvo maciusi.

Pries pacia apsisukimo vieta is uz debesu islindo auksciausia Amerikos virsukalne - vietiniu Atabasku vadinama Denali, bet kitur Amerikoje dazniau vadinama McKinley kalnu.

Aisku blogiausia tai, kad kol pasiekem apsisukimo vieta (ten kur daug zmoniu matosi nuotraukoje) debesys vel uzslinko. Tam kad isivaizuotumet kalno dydi - iki jo, mums sake, yra dar apie 60 myliu, bet visame horizonte niekas negalejo prilygti jo dydziui. Is tiesu vaizdas ypatingas. Be to vairuotoja sake, kad apie 70% zmoniu besilankanciu parke sio kalno niekada nemato - jautemes gana ypatingai. Nors po to suzinojom, kad vidutinis laikas kuri zmones praleidzia parke yra apie dvi dienos, tai supratom, kodel tiek daug nieko nemato. Mes praleidom visa savaite ir matem si kalna dar maziausiai tris dienas. Idomiausia, kad del to, kad saule visada sviecia matem si kalna esant ivairiam apsvietimui, kas is tiesu, taip pat dar savo ypatinga ispudi.

Taigi kol atvaziavom i apsisukimo vieta kalno jau nebematem. Pavaiksciojom truputi ir teko vaziuot atgal. Vaziuodami atgal dar buvom sustoje prie Polychrome perejos, kur nuo skardzio atsivere nuostabus tundros vaizdas, deja jo nufotografuot nebutu pavyke net ir labai norint - fotoaparatai labai riboti. Dabar ziuriu tas nuotraukas ir net nesinori ju rodyti, nes jos nei trupucio neperteikia tos gamtos dydybes ir dydzio. Kazkokie fragmentai gal ir idomus, bet man viska macius atrodo kaip apgavyste.

Taigi mazdaug tiek mano atostogu pradzios, kaip tik ta diena anksti ryte, is oro uosto (kuris yra uz daugiau nei 250 myliu) mums pristate prarasta lagamina prie pacios palapines. Gal ir apsimoka moket papildomus 25 dolerius (t.y. tiek jie surenka nuo kiekvieno lagamino is keleiviu skrendanciu JAV viduje) uz toki aptarnavima :) .

Taigi praejus pirmajai dienai (nors sunku buvo pasakyt, kad diena jau baigesi, nes visa laika buvo sviesu) turejom pasistate palapine ir susiuose miegot. Siaip neatrode nei salta nei per daug slapia (pasirodo, kad Aliaskoj ne tik poliarine diena, bet dar ir lietu sezonas), todel nuejom sau ramiai miegoti. Apie viduri nakties (na vel santykinai, nes tikrai labai sunku pasakyt koks paros metas) prabudau nes pradejo krapnoti ant veido, be to pasidare gana salta. Vyresnieji vaikai per miegus peses del antklodes, kol galiausiai sunus nusprende, kad jam gana ir atejo pas mus miegot. Bet vis tiek buvo salta. Ryte, vietiniu laiku gal kokia 4 valanda ryto, jau nebegalejau miegot atsikeliau apsirengiau visus drabuzius kuriuos turejau ir dar palaksciau kad kazkiek susilti, bei nuejau kurti lauzo. Po tokiu naktu supranti zmogus, kad palapines skirtos Ohajo klimatui visai netinka Aliaskai. Vaikstinedami ko stovyklaviete ir apylinkes sulaukem kada atsidare parduotuve ir nuvaziavome pirkti papildomo brezento, kad uzdengti palapine. Po to jau naktimis ant veido nebelijo. Kitas svarbus pirkinys buvo:

Siaip miegot buvo salta, bet be kepures miegot buvo dar salciau, todel visaip dangstemes galvas iki ryto. Ir tai buvo antrasis pirkinys. Siaip visa ta diena taip pat lijo, bet nesmarkiai, nors ikyriai. Parduotuves aplink ta nacionalini parka visos labai panasios - jose nieko nera normalaus pirkti, net maisto. Viskas mazdaug degalines lygio parduotuves. Gal siek tiek daugiau visko pritaikyta stovyklautojams, bet nelabai. Labiau pritaikyta visokiems turistams, kurie cia atvaziuoja traukiniu is kruiziniu laivu.

Kad nebutu per daug visko vienu metu nutarem ta diena niekur per daug nesibastyt, o tik siaip pasivaikscioti ir apziureti apylinkes bei nueiti i viena zygi, kuri organizuoja parko reindzeriai. Siaip idomu tuose nacionaliniuose parkuose, nes cia zmones stengiasi sudominti visus atvykusius, bei supazindinti su apylinkese esanciomis gamtos grozybemis. Taigi issiruosem aplankyt pasagos ezero:

Pakeliui, reidzere papasakojo apie tai kad visas miskas, kuri matome vadinasi poliariniu misku arba taiga, o ten kur egles neauga tai tundra. Tada supratau, kad pirma karta stateme palapine kazkur ant ribos tarp taigos ir tundros. Pakeliui buvo pasakojama kokie augalai auga, rode kuriuos galima valgyti, o nuo kuriu zmogus visiskai nustoja virskinti. Siaip as tai neatskirciau, bet mano sunu zmona ikalbejo paragaut kazkokios geles, kuri jam nepatiko is pirmojo kasnio, tada jis nusprende, kad nebegales virskinti ir mirs. Buvo sunku ji itikinti, kad greiciausiai taip neatsitiks (na ir neatsitiko). Ezeras buvo lygus kaip stalas nei vienos bangeles, o pakranteje buvo bebru namas, kuris gerai matesi nuo kalno. Siaip beveik visa kelia ant ranku nesiau dukra, o tai sudare papildomu keblumu fotografuot.

Tiesa, vaziuojant i lankytoju centra pakeliui mateme vietiniu gyventoju, kurie neskubriai ejo per gatve ir nulapnojo sau per taiga:

Zinoma vairuojant sunku fotografuot, todel kol sustojau ir kol pakeiciau objektyva tas briedis jau buvo beveik dinges tarp medziu. Bet vis tiek suspejau nors jo uzpakali nufotografuot. Siaip po to juos matem labai daznai prie lankytoju centro, atrodo, kad jiems ten buvo visai neblogai gyventi.

Upe salia kurios gyvenom vadinasi Savage. Kaip issiaiskinome, jos pavadinimas nera tiesiog laukinis zodis, bet ji pavadinta zmogaus vardu (tiksliau pravarde, bet daznai Amerikonams tai yra beveik tas pats). Idomi upe, pirmaji ryta, kai nubudes iki jos nuejau ilgai ziurejau kaip susitinka dvi skirtingos sroves ir kaip jos nesimaiso, nors atrodo kad turetu. Buvo idomu stebet Reinoldso skaiciaus priklausomybe nuo vandenyje esanciu priemaisu:

Cia is kaires atitekejo upele su rudu vandeniu (na vanduo is ledynu plauna kalnus ir nesa dumbla zemyn i Siaure), o is desines upes vanduo buvo juodas. Ta skiriamoji riba buvo labai ryski ir tesesi gana ilgai. Bet matyt Reinoldso skaicius nebuvo toks mazas, kad vanduo visai nesimaisytu todel po kokiu 100 metru vanduo buvo vienodos spalvos. Bet kuriuo atveju buvo smagu tai stebeti. Idomiausia, kad po dvieju dienu tas rudas vanduo isskaidrejo ir pasidare visiskai skaidrus - matyt upe nuplove kalna. Bet juodas vanduo vis tiek nesimaise su skaidriuoju.

Siaip si upe buvo arciausiai todel prie jos praleidom nemazai laiko, matem daug gyvunu - siaures elnius begancius upes vaga, zuikius, bei peleda medziojancia vidury dienos (o ka jai vargsei daryt jei nakties nera):

O as kaip prastas fotografas, visada turejau ne toki objektyva, kurio reikia. Siaip buvau nustebes, kad peleda mane prisileido beveik per kokius du metrus (zinoma placiakampis objektyvas nei kiek nepadeda net esant tokiam atstumui). Supratau, kad pati peleda domejosi manim, gal tikejosi maisto, bet as buvau saziningas stovyklautojas ir nedaviau jai nieko. Taigi gal dar kazkas buvo ta diena bet neprisimenu dabar gal kita karta.

Karta per metus ateina toks laikas kai nebegali daugiau nieko daryt ir norisi kazkur isvykt, nors is tiesu toks noras ateina zymiai dazniau nei karta per metus, bet siuolaikine visuomene kazkodel susitarus, kad tik vienas kartas yra priimtinas, nes visa kita laika turi dirbti ir kelti BVP. Bet kuriuo atveju sedom mes i lektuva (na po to dar i du) ir po vienuolikos valandu skrydzio nusileidome:

Bet kaip visada nuotykiai tik prasidejo. Zinoma, kad butent to ir vaziavom, bet nuotykiai prasidejo dar oro uoste, kur neatvyko vienas lagaminas ir kol aiskinomes kur ir kada ji pristatys pavelavom pasiimti uzsakyto automobilio. Taigi visai sekmingai praleidom net tris valandas oro uoste laukdami kol Avis nuomos punktas atsidarys. Bet jam atsidarius atejusi mergina dave raktelius ir isvaziavom. Kelias neartimas apie 250 myliu, bet vaziuot buvo visai grazu. Pakeliui sustojom pavalgyt pusryciu, nes siaip oro uoste kazkodel niekas neduoda normaliai valgyti vidury nakties. Sustojom Wasilla miestely tokioj zveju uzeigoj. Buvo gana anksti ir matesi kad ten rinkosi uzkieteje zvejai, bei zmones kuriems gana keista buvo matyt mus su trumpom rankovem bei isispyrusius i basutes. Bet mums buvo gera pagaliau valgyt kazka normalesnio nei lektuvinis maistas. Isejus is kavines buvo galima geretis sauletekiu:

Vaziuodamas toliau vis galvojau idomu ar pavyks pamatyt koki grizli begiojanti kur miske ar laukuos. Bet deja pirmaji loki pamaciau gulinti salia gatves salia nudauzto maziuko nissan'o. Is automobilio nieko neliko, o loki zinoma buvo susirinke zmones ir ruosesi sudoroti. Toliau vaziuojant is tolo pasimate greitosios pagalbos automobilis vaziuojantis i priesinga puse, o uz keliu myliu pasimate toks dumu ar garu stulpas salia kazkokio tilto. Privaziavus galima buvo matyt dar vis rukstanti nuo tilto nukritusi automobili. Vienzo keliones pradzia buvo daug zadanti. Mums aciu Dievui nieko per daug nenutiko, tik kartais bevairuojant uzeidavo toks nenumaldomas noras pamiegot. Bet vaizdai uz lango neleido uzmerkt akiu.

Po beveik penkiu valandu (iskaitant ir sustojimus) vaziavimo pagaliau atvaziavom i Denali nacionalini parka ir puolem statyt palapine. Issikrove daiktus supratom, kad neatskridusiame lagamine pasiliko musu dujine virykle, viena antklode, kirvis ir visi mano drabuziai. Taigi prasidejo musu pirmoji 20 valandu ilgio diena.