Viena is praejusiu savaitgaliu buvom nuvaziave i Kelly's sala. Tai tokia maza salele Erio ezere, grazi savo gamta ir gana tyli savo zmonemis. Nepalyginsi su kai kuriomis kitomis salomis. Siaip viskas buvo tiesiog puiku ir oras ir gamta ir gyvunai. Norejau nufotografuoti ten gyvenancias gyvates, bet jos turbut dar miegojo, yra ten toks molas is akmenu, o tarp tu akmenu daugybe vandens gyvaciu veisiasi. Vasara labai idomu jas stebet, kai jos kaitinasi sauleje arba kai isplaukia gaudyti zuvu. Bet ne apie gyvates norejau si karta parasyti. Labiau apie tai, kaip jau vakare griztant, laukeme kelto prieplaukoje ir dziaugemes galimybe metyti akmenis i vandeni. Dar tada pagalvojau, kad akmenu metymas yra labai idomus zmonijos ritualas. Prie jo galima pratinti vaikus nuo to amziaus kai jie jau savarankiskai sugeba islaikyti pusiausvyra. Anksciau turbut siek tiek pavojinga, arba nuobodu (nes visa laika reikia prilaikyti). Dar neteko man matyt vaiko, kuriam davus akmeni ir parodzius, kad ji galima mesti i vandeni, jis ar ji nesidziaugtu ir nenoretu to isbandyti n kartu is eiles. Kuo mazesni vaikai tuo aiskiau matosi ju emocinis pasitenkinimas, kuri jie pasiekia eilini karta imete akmeni i vandeni. Augant norisi daugiau - didesniu akmenu ar daugiau vandens, gal daugiau purslu. Kaip dabar prisimenu save pati, jau paaugli, tempianti didziuli akmeni link kazkokio vandens telkinio, vien tam, kad pasidziaugciau tuo momentiniu vaizdu kai vandens pavirsiu pradreskes akmuo isteskia purslus i virsu, kurie kartais ir suslapindavo. Bet ne tame buvo esme. Esme, kad ilga darba vainikuodavo dramatiskas finalas.Dabar kartai ziuriu, kaip kiti visokie veikejai meto ivairaus dydzio akmenis vienas i kita, kartais pataiko, kartais nepataiko, bet purslai vis vien daugiau ar maziau aptasko. Toks visokiu veikeju akmenuku svaidymasis kazkodel labiau suintensyveja kas keturi metai ar pan. Be to periodinio sporto idomus ir kitoks daug artimesnis kunui akmenuku svaidymasis tarp pazistamu ir artimuju. Tik zymiai sunkiau islikti stebetoju, nes juk kai kurie purslai aptasko.
Vora pilkos kasdienybės iškreiptų individų.
ReplyDeleteBet gal ne visi vaikai mėgsta svaidyti į purvinas balas? Braidyti - taip, prisimenu, kad būtinai reikėdavo įbristi į drumstą, nepermatomą purvą. Bet turkštis ir taškyti kitus? Gal tik labiausiai išdykę berniūkščiai. Aš net su tokiais nedraugaudavau :)
ReplyDeleteGal, kai aptaško, geriau atsitraukti ir nebebendrauti su tokio sporto mėgėjais?
Braidymas, zinoma, yra taip pat malonumas, bet siek tiek kitoks. Kalbu visai ne apie turskimasi ar kitu taskyma, kalbu tik apie pati transcendentini akmens kritima i vandeni. Kitus tasko tik veliau, kai uzauga ir tik kai uzauga tai pasidaro svarbiau uz pacia purslu atsiradimo transcendencija.
ReplyDeleteO visas tekstas yra apibendrinimas mano pastaruju vaiku augimo stebejimu - nepriklausomai nuo lyties, mazi vaikai ypatingai megsta akmenu metymo sporta, didesni bando daryti varlytes (kai akmenukas atsoka nuo vandens pries nuskesdamas) dar didesni nori kazko dar didesnio, o tik suauge supranta, kad dar idomu stebeti kaip ir purslai taskosi, tik siuo atveju jau ir akmenys ir purslai pasidaro kitokie.
Aplamai vanduo žavingiausas po mamos dalykas. Tą matau savo kūdikyje.
ReplyDeletePriklauso nuo purslų švarumo.:)
ReplyDeletePriminei seną eilėraštį...
ReplyDeleteAkmens metimas į vandenį- tas PŪKŠT, arba mažiukas PLIUMPT- žmogaus sielai duoda, turbūt, įvykio potyrį. Transcendentinio, kaip sakai. Iš tos pačios srities, tik dar didesnis malonumas- ką nors susprogdint. Nors sprogdinimas jau atrodo kiek kitaip, jame mažiau švaros, tyrumo. Sprogdinimas- tai jau ne tik tuščias BUM, čia dar prisideda ir naikinimo džiaugsmas.
ReplyDelete(Tik nereikia sakyt, kad žmogaus sieloje neglūdi pasąmoningas noras naikinti. Sugriaut, ką pastatei, arba kitas pastatė. Padegt ir džiaugtis gaisru. Ir pan.)
O mėtymas akmenų į vandenį dar geras tuo, kad yra filosofiškas veiksmas. T.y.- tuo metu apie nieką daugiau negalvoji, tik apie mėtymą. T.y., filosofuoji.