Pastaruoju metu, susidomejau transhumanizmo tema. Atrodo idomu butu pasvajoti apie tai, kas gali buti jeigu ... perkeltum savo smegenis ir tuo paciu asmenybe i kitoki kuna, kuris turetu didesnes fizines galimybes, bei galetu stimuliuoti kitokius pojucius ar net igalintu kitokiais budais komunikuoti su aplinkiniais betarpiskai dalinantis informacija potyriais netgi emocijomis. Visa tai man prasidejo paziurejus toki anime (manga) filmuka - Ghost in the shell.

Sittanding

“You have to approach something with an indifference, as if you had no aesthetic emotion. The choice of readymades is always based on visual indifference and, at the same time, on the total absence of good or bad taste.” Marcel Duchamp

Tiesus kelias i dviprasmybes.

P.S. nuotrauka nera montazas

Kartais, kai nesugalvoju ka daugiau veikti, arba siaip norisi ko nors paskaityt einu i knygyna. Tai va tarp visu kitu knygu pasiemiau ir tokia (paziuret, nepirkti, nes kaip ir Fanta esu toks, kad knygas retai perku - kam pirkti jei galima skaityt uz dyka) Art Now Vol.3. Taigi vel apie siuolaikini mena, reklamuojama taip, lyg tai butu vienas is tokiu rinkiniu, kurie rodytu krypti ir visa kita. Taciau jei paziurejote reklama, toje nuorodoje, siulau dar nepulti leisti tuos keturiasdesimt doleriu. Tie puslapiai parodyti taschen parduotutveje tera vieni is geresniu, o visa knyga man sukele tikra pasislykstejima. Nemaniau, kad menas gali buti vemianciu zmoniu nuotraukos, ar kad tai gali buti siuksles ar atvira pornografija. Toks didelis kontrastas palyginus su tuo ka maciau Mass Moca muziejuje.

Siuolaikinis menas. Na toks menas kuris demonstruojamas siuolaikinio meno muziejuose, gal teko matyti. Visai neseniai man teko lankytis tokiame MassMoca. Kazkaip viso meno esme yra man nesuvokiama paslaptis, nors kartais atrodo, kad suprantu ar jauciu kazka, kas turetu tureti tam tikra reiksme. Bet daznai tas menas atrodo lyg tai butu atsitiktiniai daiktai ar elementai. I menulijos bloga perkeliau savo parasyma apie DADA krypti, kuri kaip galima butu nuspeti, buvo viena is moderniojo meno pradininkiu.

Siaip jei nueisit i MassMoca puslapi, siulyciau atkreipti demesi i Sol Lewit puslapius. Jis buvo toks idomus menininkas - piese ant sienu. Be visu kitu nuotrauku, zemiau galite rasti tai kas man krito i aki. Is tiesu labiausiai tai man krito i aki tos geometrines trimates figuros nupiestos ant sienu. Is toli atrodo, kad jos tikrai ten prikabintos. Taciau is arti paziurejus matosi, kad jos nupiestos paprastu pilku piestuku ir kas istabiausia man buvo, kad nebuvo labai daug tiesiu liniju, nors didzioji dauguma visu jo piesiniu ant sienu buvo nupiesti su liniuote. Savo nuotraukuose bandziau pamatyti kazka daugiau nei is tiesu matosi. Kazkaip idomiai man atrode atspindziai juodose sienos dalyse, bei norejosi nufotografuoti siena kitokiu kampu nei tiesiog stovint pries ja. Vienzo kazkas gavosi, kazkas nesigavo, bet kadangi tai siuolaikinis menas tai reiskia viskas gavosi, tik ne visi supranta :)

Dauguma kitu eksponatu buvo gana keisti ir dalinai atrode, kad zmones bando pamatyti kazka daugiau nei is tiesu yra. Buvo ten ir fotografiju, taciau jos man pasirode gana simplistiskos ir nieko ypatingo. Nors gide visaip man stengesi ikalbeti kokios jos ten imantrios ir idomios.

Kas skyre si muzieju nuo netolimais esancio Clark Institute, tai kad erdve buvo suskirstyta kitaip - daug ilgu saliu, kuriose buvo galima surasti "mena" padaryta is siuolaikiniu medziagu. Tuo tarpu Clark Institute muziejuje visas menas ir jo pristatymas labai klasikinis.

P.S. negalejau naudoti jokiu papildomu sviesu, todel nuotraukos nelabai ryskios, nes fotoaparatas buvo laikomas rankose.

Siandien kazka galvojau parasyt apie tai kaip man patinka pamatyti dviprasmybes abstrakciajame mene. Taciau kazkodel mintys normaliai nesidelioja. Is pradziu ieskojau nuotraukos kuria "zadejau" Vilniai, kad idesiu, bet pakeliui perziurejau visas nuotraukas is Japonijos ir kitu. O tos kuria norejau idet neradau, matyt kitame kompiuteryje. Apskritai, tai reiktu kada nors isivesti tose nuotraukose tvarka, dabar viskas ismetyta per visus kompus tai po to sunku surasti (bet cia priekaistas sau).

Ziuredamas nuotraukas siandien pradejau galvot, del ko man idomu fotografuot ir is vis kodel man atsirado toks potraukis i mena, kurio as, tiesa pasakius, lyg ir nenorejau ir neturejau priezasciu ji vystyti. Visa gyvenima budamas gamtamokslo atstovas labiau vertinau tai kas suskaiciuojama, o ne tai kas neapibreziamai jauciama. Kazkodel galvoju, kad viskas prasidejo nuo mano vizito i Vangogo muzieju Amsterdame. Kazkaip mane uzbure jo paveikslai, panasiai, manau, kaip Akira Kurosawa, kuris savo "Sapnu" filme sukure scenas, kurios buvo tiesiog is Vangogo paveikslu. Aisku neturint jokiu menotyriniu pagrindu nezinojau kaip vertinti (tiesa pasakius ir dabar nezinau kaip vertinti) tai ka maciau ar matau. Visada viskas gaunasi per tai ar man patinka ar ne, ar matau prasme tame kas pavaizduota ar ne. O pradejes fotografuoti pajutau kita jausma apie kuri rasiau komentaruose - ar ziurovas supranta mano nuotraukas taip kaip as ar ne. Kai pajunti, kad ziurovas pamato tai ka norejai nufotografuoti pasidaro ypatingai idomu - lyg ir atsiranda kazkoks rysys, nors aisku, greiciausiai tai tik norejimas tokio rysio. Bet vis tiek idomu.

Kadangi prisizadejau si karta zymiai aktyviau pildyti si dienorasti tai rasau antraji savo grafomaniska laiskeli su iliustracija visiems.

Vilnies komentaras prie mano vakarykscio rastelio sukele man tokiu keistu minciu apie tai kas yra menas, bet negaleciau nieko konkretaus pasakyti siuo atzvilgiu. Visai neseniai buvau tokiam muziejuje tai jame tiek prisiziurejau visokiu portretu ir kitokiu paveikslu, kurie man atrode labai panasus i tai ka mes galetume matyt siuolaikiniame fotografijos zurnale. Net Renoir'as savo laiku tape tokius paveikslus, kuriuos mes siais laikais vadintume fotomontazais. Tame muziejuje buvo vienas ju, kuriame pavaizduota kaip vaikas auga nuo kudikystes iki paauglystes. Taigi galvoju, kad gal tas menas, kuri mes priimame kaip tikraji mena savo laiku nebuvo kazkas labai ypatinga, o tik budas fiksuoti tai kas vyksta aplinkui ir lygis turbut labiausiai priklause nuo to kaip vienas ar kitas dailininkas sugebedavo perduoti tai ka mato. Zinoma ziurovas turi stengtis pamatyti tai kas parodyta. Ir galiausiai, manau, tik ziurovai nusprendzia kas yra menas, o kas nera. Bet cia tik mano tokia subjektyvi nuomone.

Pries tai buvusi nuotrauka, man svarbi ir miela tuo, kad joje as matau savo abi dukras zaidziancias smelyje. Idomu, kad Vilnis joje pamate kazka kita, kas Ja uzkabino.

Sveiki, pradedu ir as lysti i blogu pasauli. Ziuresim kaip viskas gausis. Visada manydavau, kad nenoriu rasyti dienorasciu, taciau idomu pasidare, nes kazkaip pradejau rasyti i idant ir atrodo norisi kazka kazkam rasyt. Nesvarbu, kad gal niekas neskaitys. O tam kad nors prisijungtu galvoju, kad desiu cia kai kurias savo nuotraukas. Gal kam saus i galva pakomentuoti ka mato tose nuotraukose. O ir man paciam idomu kai kurias nuotraukas kitiems parodyti.

Taciau zinant mano nenuoseklia prigimti galiu pasakyti, kad nezinau kiek as cia rasysiu tik tam, kad patenkinti savo grafomaniskus poreikius (gal tam uzteks vien idant) o gal tik tam, kad rodyti nuotraukas. Rasykit jei kas nors rasit ka nors idomaus cia.