Vaziuojant i darba, kaip visada, klausiausi radijo. Ten pasakojo apie moteriske, kuri prarado savo seima cunamio metu. Keturis menesius ji nenorejo nieko matyti nei girdeti. Taciau po truputi priartejo prie artimuju zmoniu daiktu. Daiktai, nesvarbu kokie, turejo jai ypatinga emocini rysi, kuris buvo auksciau daiktu utilitarines prasmes. Isgyvenant tokius gyvenima keiciancius momentus kazkaip abstrahuojasi aplinkiniu daiktu egzistencija i ju nesamas emocijas.

Popieriaus lapai su optikos ir chemijos sukurtu vaizdu turi ypatinga reiksme musu visuomeneje:

http://www.ted.com/talks/steven_addis_a_father_daughter_bond_one_photo_at_a_time.html

http://www.ted.com/talks/becci_manson_re_touching_lives_through_photos.html

Toks keistas dalykas sis pasaulis. Va siandien suzinojau, kad begiojimas nera saugus sportas, kaip ir ziurejimas i begikus. O dar vakar po daugiau nei puses metu treniruociu isbegau ir norejau isitikinti, kad galiu nubegti puse maratono distancijos. Nubegau, net pakankamai greitai, kaip nesitikejau.

Siandien pries iseidamas is darbo suzinojau, kad kazkam net toks individualiai pamises pomegis yra nepriimtinas. Bostonas, man taip artimas miestukas su savo pasikelusiais iki padebesiu liberalais ir Galileo Galilei gatve einancia pro MIT, bei begancia Charles upe, kurios krantinemis laksto tie patys maratonininkai besiruosdami savo metinei sventei, kai atidavę valstybei mokescius ir isgyvenę, pergales vardan bega pranesti tai masems. Siu metu begimas nebuvo svente.

Kazkodel primine man neseniai matyta Mass MOCA muziejuje toki Marcel Dzama filma, kurio "scenarijus" buvo pakabintas salia televizoriaus rodancio ta filma. Tiksliau primine viena epizoda is "scenarijaus". Esame tampomi mirties parankiniu ir tik likimas nusprendzia kokio pestininko vaidmeni mes atliksime siame keistame pasaulyje.

V. Kandinskis K. Malevich kazkada rase:

A bishop is nothing but an actor who seeks with words and gestures on an appropriately "dressed" stage, to convey a religious feeling, or rather reflection of a feeling in religious form. The office clerk the blacksmith, the soldier, the accountant, the general ... these are all characters out of one stage play or another, portrayed by various people, who become so carried away that they confuse the play and their parts in it with the life itself. We almost never get to see the actual human face and if we ask someone who he is, he gives answers, "an engineer", "a farmer", etc., or, in other words, he gives the title of the role played by him in one or another effective drama.

Suprematism Manifesto