Vakar nusipirkau naujausia zaisla - Motorolos Droid telefona. Ne, iki siol jo dar neturiu, turetu atsiusti rytoj arba poryt. Atrodo, vel keiciuosi po truputi. Dukra pora metu sake, kad ji nori siuntinet SMS zinutes, o as vis priesinausi ir sakydavau, kad jei nori pabendraut tai skambink, tam ir telefonas - gyvam rysiui palaikyti. Taip as vis laikiausi pries visokius iPhone'us ir kitokius telefonus. Kol buvau Lietuvoje brolis dave pasinaudot visai neblogu Sony Ericsson telefonu su visokiomis galimybemis. Tai visai patiko, bent per atostogas pazaisti. Grizus namo kazkaip visai pasimirso to telefono gerosios savybes. Bet va kai mano Nokia perluzo pusiau (tiesa, man ji nepatiko nuo pat pirmosios dienos) tai vis galvojau koki cia telefona pirkti ir pagaliau nusipirkau toki labiau viska daranti, nei is pradziu galvojau. Ryskiai keiciuosi ir pradesiu labiau priklausyt nuo visokiu elektroniniu zaislu. Nors pagal aprasyma is to telefono galesiu tiesiogiai i blog'a rasyt, tai gal kazkiek ir i nauda iseis :) O kadangi telefonas toks labiau igalus, tai ir dukra dziaugiasi, kad pakeiciau plana ir dabar gali siuntinet SMS. Tik labai jau idomios jos SMS:

- kaip sekasi? man gerai.

Gyvenimo ratas ...

Simetrija idomus reiskinys - ypac kai ziuri i veidrodi, tiksliau i atspindzius (nebutinai savo). Viskas atrodo yra padalinta i dvi dalis, kuri viena yra "tikra" kita atvaizduota simetriskai. Nuo vaikystes man buvo idomios naujos erdves atsiveriancios uz veidrodzio. Vienas gyviausiu prisiminimu, kai su mama nueje i vaiku pasaulio matavimosi kabina pamaciau begalybe atsiveriancia tarp dvieju veidrodziu. Taip stovejau ir galvojau ar kiek toli man pavyktu pamatyti. Veliau mane veidrodziai labai klaidino, Klaipedoje buvo tokia kavine, kuri turbut buvo irengta koridoriuje nes labai pailga, o galineje sienoje buvo veidrodis per visa siena. Tas veidrodis sudare vaizda, lyg kavine butu zymiai ilgesne. Pirma karta butinai turejau prieiti prie pat, kad isitikinti, jog ten tikrai veidrodis, o ne kita patalpa. Siaip kavineje visuomet buvo prieblanda, del to ir akys apsigaudavo. Klyvlendo meno muziejaus kavineje, pries remonta taip pat kabejo didziulis veidrodis, bet jis kazkaip atrode, kaip atskiras paveikslas, paliktas tam, kad zmones galetu stebet kaip atrodo pasaulis. Idomu tai, kad tame veidrodyje reikedavo gerokai isiziuret, kol pamatydavai save, nors kitus, atrodo, be vargo galedavai atpazinti.

Kazkodel man daznai buna, kad vaikstau ir pastebiu visokius skaicius uzrasytus ant keistu objektu. Kartais galvoju ka jie galetu reiksti. Juk zmones sugalvojo skaicius tam, kad kazka uzkoduoti, o tokie pasimete skaiciai man atrodo keisti naslaiciai.

Sako, kad jei matai sviesa tunelio gale reikia pasiklausyt ar neatvaziuoja traukinys. O ka daryt, kai matai sviesa keliose tunelio angose?

 

Toliau tesiame pazinti su meno kuriniais demonstruojamais muziejuose. Si karta Carnegie Museum of Art esantis Pitsburge.
Abstrakciju dichotomija. Kiekvienas priima jas savaip, pirmoji gulincio suns abstrakcija - akivaizdus popsas, nes sunys zmoniu yra labai mylimi, kartais labiau nei kiti zmones. Bet sis suo nera tikras, nes tikri sunys nemiega pasideje galvos ant popieriu kruvos, cia suo yra simbolis, kaip toje Beatles dainoje.
Antroji abstrakcija, tai sio simbolinio suns mintys. Kieviename chaose yra dalis desningumu, kuriuos galima iziuret, bet ar butina stengtis?

Informacijos perdavimas idomus uzsiemimas - sugalvoji informacija, sugalvoji jos kodavimo zenklus, uzkoduoji ir perduoti kitiems vartoti. Geriausia, kitiems taip pat perduoti ir kodavimo sistema. Bet kartais idomiau gaunasi, kai kodavimo sistema (zenklu prasme) pasimeta ar specialiai neduodama, tada galima susikurti ivairiu iskodavimo sistemu, kurios sukuria kitoki tos pacios informacijos vertima.

Baisiai sudetingai cia parasiau net paciam sunku suprasti. Bet idomiausia, kad mes visi esam to apsupti ir nepastebim kol kas nors neatsitinka. Nuvaziuokit i kokia Azijos ar kita sali, kurioje zmones neraso lotyniskais rasmenimis keistas jausmas kai pasijunti berastis. Bet smegenys vis tik bando priskirti vienokiems ar kitokiems zenklams zinomas reiksmes arba isivaizduojamas.

Kazkada Trojus rase apie Voinych'iaus (atrodo) manuskripta bei "Codex Seraphinianus", kurie lyg ir yra kodavimo sistemos aprasymai, tik idomiausia, kad tos knygos koduoja aukstesnio lygio informacija, o ne atskirus zodzius. Pagalvojus juk turbut idomu gyventi kitokiame pasaulyje (bent jau kol jis neatsibosta savo nusakomumu).

Sunkus, juodi debesys telkesi virs amzinojo miesto ...

Kadangi rytoj i darba ir vel nebeturesiu daugiau laiko skirti nuotraukoms tai idedu cia dar pora, kad nebutu nuobodu. Siaip nelabai turiu ka apie jas parasyt kol kas, bet jos man turi uzslepta minti. Kai atsiras siek tiek laiko parasysiu ka nors.

O siaip dziaugiausi siokia tokia pertrauka nuo visokiu darbu ir galejau siek tiek daugiau laiko skirti pomegiams, taigi prisigeneravo siek tiek nuotrauku. Zinau, kad ilgai taip nesites, o gaila.

Tesiant apie mena. Va nuotrauka is tokio muziejaus, o gal tik parodos. Kiekvienas menas turi tureti savo pristatymo forma, taip ? Idomu buvo pavaikscioti po Panemunes pili, dar idomiau pamatyt ten eksponuojama mena, kuris savo forma butu atmestas tais laikais kai pilis buvo naudojama pagal tiesiogine paskirti. Tiesa pasakius ir siais laikas, kai sis menas kuriamas, nemazai zmoniu jo nesupranta. Bet man idomiausia buvo sio meno pristatymas - meno rubas - apgriuvusiose salese, kurios jau atrode svetimos gyvam zmogui ir samoningai painiojami simboliai modernistiniame mene. Bet idomu buvo matyt, kad kai kurie paveikslai atrodo organiskai priklause tai terpei ir toms sienoms, lyg sienos ir erdves butu dalis pacio meno.

Atejo toks momentas, kai ziurinedamas nuotraukas ir galvodamas ka idet i si tinklarasti suprantu, kad neprisimenu visu cia idetu nuotrauku. Tai teko idomiai pakeliauti laiku atgal ir paziuret kaip viskas keitesi. Toks kaip lyg ir tinklarascio gyvenimo perziura. Pradejau skaityt tokia knygele "Pasage" autore Connie Willis, tai va toje knygeleje aprasomi tyrimai apie tai ka zmones mato kai mirsta. Knygele siaip grozine, nepagalvokit, kad puoliau i kazkokias anos puses studijas. Tiesiog si rasytoja mano naujas pomegis, ji visai pagauliai raso, tik va sios knygeles tema tokia. Dar apsilankem tokiam knygyne, kuris toliau yra nuo musu namu, reikia vaziuot apie 40 minuciu iki ten. Bet mes ji labiau megstame nei tas kuris salia. Taigi tame knygyne ziurinejau viena fotografijos knyga ir pamaciau kazkokiu senu sienu fotografijas, kurios buvo aptaskytos dazais. Paklausiau kaip jos patinka mano zmonai, ji atsake, kad jos labai panasios i mano :) taigi puoliau ieskot ar tikrai turiu panasiu fotografiju. Zmona sake, kad mate mano bloge tokias, o as niekaip negalejau prisimint ir supratau, kad teks dar viena idet jei jau tokia buvo. Teko truputi paieskot, bet suradau. Atspekit koki pavadinima sugalvojau :)