Vaikstineji sau zmogus po kalnus ir gali sau isivaizuot, kad tie kalnai yra kazkokios pilys siekiancios dangu. Gali isivaizduot kiek prakaito isliejo zmones statydami taip aukstai. Gali sau galvot kiek priesu bande pasiekt ir nugalet ten gyvenusius zmones, o taip pat gali isivaizduot kaip zmones gyveno tokiose pilyse - juk turetu buti labai idomu gyvent taip arti debesu. Bet tai tik isivaizdavimai, nors tuo momentu, kai sitaip svajoji tie vaizdai praplaukiantys galvoje yra tokie realus, bevek kaip ir tie kuriuos matai akimis. Galvoju, kad kai kazkada mokiausi filosofijos kazkas man aiskino, kad tai ka matai akimis nebutinai yra tikra. Pasiziurejus i pries tai mano ideta linka i klipa, matosi, kad tai ka matai tikrai nera tikra, turbut siais laikais tai dar labiau akivaizdu nei kazkada senoveje kai filosofai gatvese isminti dalino. Kazkaip pastaruoju metu galvoju, kad visi mes cia gyvenam kazkaip ir kartu ir atskirai. Atskirai todel, kad visi turim visai kitoki realybes (jei tokia egzistuoja) supratima, vaizda ir pajautima. (realybes egzistavimo klausimas, atrodo cikliskai iskyla galvoje ir vis norisi kazkaip grizti prie jo bet gal ne si karta). Net tie patys daiktai daznai skirtingiems zmonems atrodo skirtingai. Toks vaizdas, kad gyvendami tokiuose atskiruose pasauliuose turetume pastoviai nesutarti ir kariauti. Bet is kitos puses vis tik yra stiprus ir priesingas noras - bendrauti ir nebutinai suprasti, bet nors (kartais) isgirsti kitoki poziuri i nusistovejusius daiktus. Daznai tokie kitokiu poziuriu isklausymai atrodo panasiai kaip fantastines ar pasaku knygu skaitymas, bet vis tik yra zmoniu, kurie tokiuose pasauliuose gyvena.