Siandien (atrodo) lygiai 50 metu kaip nusizude E. Hemigvejus, ta proga per radija aiskino koks jis geras rasytojas ir kaip rase. Tikrai, ka skaiciau man patiko (nors is tiesu nedaug jo knygu skaiciau). Be to, atrodo lyg ir jo kazkoki irasyta pranesima transliavo (nelabai klausiausi, nes vairavau, is kitos puses ne visada tie zmones, kurie gerai paraso gerai ir pasneka). Tame pranesime man istrigo tokia mintis (kiek atsimenu), kad kiekvienas rasytojas turi atlaikyti akistata su amzinybe, arba ne. Kazkodel galvoju, kad galbut tai nera vien rasytoju "privilegija". Kazkuria prasme mes visi lyg ir bandom islaikyt savo asmenybes svarbuma pries amzinybe darydami tai ka darome arba bandydami verstis per galva ir sugalvodami kazka bent jau gerai uzmirsto :) . Kazkaip ta mintis man primine neseniai ziureta filma apie viena inzinieriu (dizaineri), Jacque Fresco, kurianti futuristinius namus ir tai daranti jau nuo 1920 ar 1930 metu. Idomu buvo paziuret ir prisimint vaikyste apie svajotus busimus zmonijos pasiekimus ateityje. Paziurejus ta filma-interviu toks keistas jausmas mane sueme, kad jau labai seniai nemaciau ir neskaiciau nauju knygu ir filmu apie tai kaip zmones isivaizduoja ateiti bendrai. Yra kazkokie filmai ir knygos, bet jie dazniausiai susikoncentrave arba ties specifinem visuomenes problemom arba yra gryni snkudauziu tipo. Kazkaip pasigendu platesnes futuristines (ne religijos pagrindu) vizijos. Jacque Fresco vizija idomi, bet, manau, pasenusi. Jis technokratas ir toks jausmas, kad gal per daug uzdaras savo supratimu. Mano galva, jo vizija nuvestu pasaulio visuomene i A. Huxley "Saunuji Naujaji Pasauli".

P.S. "futuristine" nuotrauka, kuria sugalvojau pries kelias dienas idesiu veliau (gal :) ) kai nufotografuosiu.

P.P.S. ne, Hemingvejus nusizude liepos 2.

Cirkas gana idomus gyvenimo atspindys. Viskas atrodo balaganiskai chaotiska, bet tuo paciu viskas lyg ir vyksta pagal scenariju. Kaip ir gyvenime zmones keicia vieni kitus ir stengiasi pritraukti kitu demesi, arenoje pasirodo klounai, akrobatai (ir akrobates, kurios bent jau man labiau patrauklios), dresuotojai, stipruoliai ir nuo proto nusoke zmones leidziantys issauti juos is patrankos.

Kuo toliau i miska tuo daugiau medziu :) Gal pastebejot, kaip keiciasi poziuris i gyvenima vyresnejant. Idomu stebet suagusius zmones, kurie tik uzlipo pirmaji laipteli i saugusiuju pasauli ir is to aukscio jiems pasirode, kad staiga viskas matosi toli ir gerai. Tikiu, kad jaunos akys mato gerai, bet einant gyvenimo misku turbut ilgesni kelia nuejes pazista daugiau medziu nei matosi net ir labai aukstai pasilypejus. Dar keistai idomi savybe, bet simptomatiskai bendra daugumai - stereotipiskai visus suklasifikuot (na siuo sakiniu as irgi darau lyg ir ta pati, bet prisimenu mazdaug 3 artimus zmones, kurie taip dare (vienas is ju esu as pats) taigi galvoju, kad nors is stereotipiskai suklasifikavau jaunus suaugusius manau siuo atveju tai tinka iki tam tikros ribos).

Nuotraukoje medis su trim gal keturiais kamienais - vienu ar dviem horizontaliais ir dviem vertikaliais, medis gyvas ir sekmingai zaliuoja pusiau besimaudydamas upeje - grazu nes nesterotipiska. Per radija girdejau, kad Amerikoj atsirado nauja misku beda - stirnos/elniai (net nezinau kaip tiksliai tai vadint, deer verciama kaip elnias, bet man vistiek tie gyvunai labiau panasus i stirnas, nors gal siek tiek didesni), kurios sueda didziaja dali paaugliu ir jaunu misko augalu - miskas automatiskai sensta ir ismirsta. Lygiai taip pat zmones dirbtinai issiskirdami pagal savo amziaus grupe isbalansuoja ideju keitimasi ir galiausiai uzsidaro savo hermetiniame pasaulelyje negirdedami, tiksliau net nesistengdami klausytis, kitokio netgi kartais nepriestaraujancio poziurio. Tai vienaip ar kitaip priveda prie ideju bado ir sukimosi viename rate ir jei tai neisvirsta i prievartos kulta, toks amziaus grupes issiskyrimas neisgyvena ir greiciausiai grupe suskyla.

Bet turbut be sio amziaus grupiu "antagonizmo" (rasau kabutese, nes is tiesu manau, kad tai, greiciau, yra dialogas, nors daznai tai priimama kaip vienos grupes monologas) nes kiekvienai grupei norisi buti teisiai tik nedaznai viena ar kita grupe susipranta leisti kitai grupei nors kartais pirmauti. Gal but toks vienas kito uzleidimas i prieki ir yra kelias lauzyti stereotipus, nes nors ir dirbtinai, bet kazkuriam laikui pripazistant kitos grupes pranasuma ir stebint kurybingai taikyt kitoki mastymo poziuri tolesniam tarpusavio sugyvenimui. Gal maziau stereotipiska ir del to taip pat grazu.

Cia siaip, pirmadienis, kazkokios mintys atejusios i galva po gana audringo savaitgalio :)

P.S. atrodo lyg ir siek tiek labiau supratau kaip fotografuot miska :)

Ai, net nezinau ka parasyt. Kai vaikscioju ar vazineju atrodo daug visokiu minciu ateina i galva, kuriomis ir pasidalint noretusi, bet atejus laikui viska surasyt cia jos pabega ir pasilieka kazkas kas sieja sia nuotrauka su isskridusiomis mintimis ir zodziu trukumu.

Vaziuoju kiekviena ryta i darba pro toki ezereli, ir kai saule teka esant tam tikrom salygom matosi, kaip rukas kaba virs vandens ir jis toks idomus. Idomus tuo, kad nera vientisas, bet kazkoks ruozuotas ir isskydes. Kartais atrodo, lyg kokios retos plauku sruogos styrotu is vandens pavirsiaus. Krentant ikypai saules sviesai viskas graziai atrodo. Bet kaip visada vaziuoju pro sali apie 50 mph, nes neturiu laiko sustot ir nufotografuot - vaziuoju i darba ir mintys jau apie darba, tik va vaizdas dar ne. Daznai pagalvoju, kad tokie vaizdai greiciausiai egzistuoja ne tik erdveje bet ir laiko tarpe. Laiko tarpe per kuri zmogus praleki pro sali ir esi laimingas jei suspejai pastebet. Sustojes to nepamatysi, nes laiko tarpas ne tas.

Vojeristo portretas is Klyvlendo meno muziejaus, kuriame buvau praeita savaitgali. Ir siaip maloniai letai Klyvlende praleidom visa savaitgali. Buvom nuvaziave i:

Taigi mazoji Klyvlendo Italija - toks nevisai Europietiskas bet dar vis siek tiek italiskas rajonas. Daug visokiu italisku restoranu ir kaviniu, kur galima kaip zmogui pasedet restorane neuzeinant i ji, bei stebet pro sali einancius zmones. Kuo sekmingai ir uzsiemiau. O zmones buvo labai idomus ir ivairus. Vieni siaip ejo pro sali nekreipdami demesio i salia sedincius:

 

Sitoje zemiau matosi, kaip vienas nese net kazkokio ateivio (o gal ateives) galva. Va net tokiu dalyku pasitaiko mazojoje Italijoje.

Dar kai kurie zmones bendravo gatveje su kitais:

 

 

Ir uzsiiminejo komercija:

 

O kai kurie siaip tiesiog vaziavo pro sali ir nieko ji nepastebejo, kas daresi visai salia ju:

 

 

 

O viskas baigesi kaip visada - vestuvemis :)

Tiek is savaitgalinio zmoniu stebejimo nuo la Dolce Vita restorano kedes.