Ai, net nezinau ka parasyt. Kai vaikscioju ar vazineju atrodo daug visokiu minciu ateina i galva, kuriomis ir pasidalint noretusi, bet atejus laikui viska surasyt cia jos pabega ir pasilieka kazkas kas sieja sia nuotrauka su isskridusiomis mintimis ir zodziu trukumu.
Vaziuoju kiekviena ryta i darba pro toki ezereli, ir kai saule teka esant tam tikrom salygom matosi, kaip rukas kaba virs vandens ir jis toks idomus. Idomus tuo, kad nera vientisas, bet kazkoks ruozuotas ir isskydes. Kartais atrodo, lyg kokios retos plauku sruogos styrotu is vandens pavirsiaus. Krentant ikypai saules sviesai viskas graziai atrodo. Bet kaip visada vaziuoju pro sali apie 50 mph, nes neturiu laiko sustot ir nufotografuot - vaziuoju i darba ir mintys jau apie darba, tik va vaizdas dar ne. Daznai pagalvoju, kad tokie vaizdai greiciausiai egzistuoja ne tik erdveje bet ir laiko tarpe. Laiko tarpe per kuri zmogus praleki pro sali ir esi laimingas jei suspejai pastebet. Sustojes to nepamatysi, nes laiko tarpas ne tas.
Vaziuoju kiekviena ryta i darba pro toki ezereli, ir kai saule teka esant tam tikrom salygom matosi, kaip rukas kaba virs vandens ir jis toks idomus. Idomus tuo, kad nera vientisas, bet kazkoks ruozuotas ir isskydes. Kartais atrodo, lyg kokios retos plauku sruogos styrotu is vandens pavirsiaus. Krentant ikypai saules sviesai viskas graziai atrodo. Bet kaip visada vaziuoju pro sali apie 50 mph, nes neturiu laiko sustot ir nufotografuot - vaziuoju i darba ir mintys jau apie darba, tik va vaizdas dar ne. Daznai pagalvoju, kad tokie vaizdai greiciausiai egzistuoja ne tik erdveje bet ir laiko tarpe. Laiko tarpe per kuri zmogus praleki pro sali ir esi laimingas jei suspejai pastebet. Sustojes to nepamatysi, nes laiko tarpas ne tas.
Nežinau, gal klystu, bet tokie dalykai atminty lieka gražiausi – nenufotografuoti, tiksliai nenusakomi, nepasidalijami. Prisimeni (jei prisimeni), ir kažkaip gera pasidaro, ir daugiau nieko nereikia, bent jau tuo momentu:)
ReplyDeleteAtminty ir vaikystes isdaigos graziausios, bet taip, tas jausmas, greiciau nei vaizdas yra nenusakomas ir nepasidalijamas. Ir prisiminimas dazniau ne verbalinis, bet issaukiamas nesuvoktu sasaju yra sunkiai nuspejamas. Pries septynerius metus puse metu kas savaite vazinejau po 500 myliu is Ohajo i Pensilvanija. Po keliu tokiu kelioniu galva automatiskai pasisukdavo i ta puse kur buvau pamates ka nors grazaUs. Dar ir dabar vaziuodamas I80 keliu perziuriu ir pastebiu kaip keiciasi viena pelke ar ta sala ezere, kuria pirma kart vaziuodamas pamaciau staiga isnirusia is uz misko krasto. Kelio jau nematuodavau myliomis tik laiku ir vietomis kurias dar reikia pamatyti.
ReplyDeleteP.S. bet tas ir yra, kad siaip neprisimenu viso to, tik kai vaziuoju.
ReplyDeleteVadinas, dar ne senatvė:) Luktelk, ir imsi prisimint kad ir namie.
ReplyDelete