Abstrakciju dichotomija. Kiekvienas priima jas savaip, pirmoji gulincio suns abstrakcija - akivaizdus popsas, nes sunys zmoniu yra labai mylimi, kartais labiau nei kiti zmones. Bet sis suo nera tikras, nes tikri sunys nemiega pasideje galvos ant popieriu kruvos, cia suo yra simbolis, kaip toje Beatles dainoje.
Antroji abstrakcija, tai sio simbolinio suns mintys. Kieviename chaose yra dalis desningumu, kuriuos galima iziuret, bet ar butina stengtis?
"Kieviename chaose yra dalis desningumu, kuriuos galima iziuret, bet ar butina stengtis?"
ReplyDeleteMeno vertinimas yra aplamai paslaptingas dalykas. Egzistuoja visuotinai (ar beveik visuotinai) priimta nuomonė, kad TIKRĄ meną daro ir atpažįsta žmonės, turintys SKONĮ, jie supranta, atpažįsta, sugeba įvertinti.
Ir turbūt, tikime, taip ir yra.
Nors ir galėtumėm paabejoti dėl žodžio SKONIS visuotinumo. Ką reiškia skonis. Yra tautų, žmonių, kuriems labai skanu šviežiai nudobto ruonio taukai, kiti entuziastingai ryja sliekus, austres, sraiges. Lietuviui nieko nėra geresnio už kiaulieną, bet, norėdamas atrodyti "skoningu", dažnas velkasi svetimą rūbą, bando veblenti japoniškai (haiku apie bėrį lietuviškoj dobilienoj- kas gali būti kvailiau?), graužia žalios žuvies ritinėlius su ryžių kruopelėmis, užsigerdami žalia arbata, vaidina malonumą.
Tai vadinasi SKONIO turėjimu. SKONIO jausmu.
Kažkodėl Van Gogo amžininkai visiškai neturėjo skonio, nemokėjo jo tada įvertinti. Stebiesi žmogus dabar, apstulbęs nuo jo saulėgražų grožio, nuo "Starry night" poezijos: kur buvo jų akys, kaip jie nematė, kokie kvailiai buvo.
Nevertino, kaip mes dabartės nevertiname Vamzdžio grožio.
Ir štai čia prieinu prie paslapties. Kodėl Van Gogas šiandien toks brangus? Kiekviena jo nutapyta saulėgraža šiandien vertinama milijonais. Todėl, kad genialūs kūriniai, sakysite. Tvarkoj, nesiginčiju. Genialūs, aš ir pats jais žaviuosi.
Tačiau: kodėl BŪTENT JAIS?
Kokios paslaptingos priežastys suveikia, kad išlieka, įgyja kainą (vertę?) būtent KAŽKURIE kūriniai, KAŽKURIE autoriai. Iš tūkstančių nežinioje taip ir pasilikusių (nugrimzdusių į nežinią) autorių, milijonų kūrinių, kurie buvo ir taip ir liko niekam neįdomūs. Nors tai irgi buvo tokios panašios saulėgražos, panašūs juodi kvadratai, kampuotos geltonos bobos, metaliniai vamzdžiai.
Supraskite mane teisingai. Aš nenoriu nuvertinti didžiojo meno, nebandau abejoti šedevrų vertingumu. Aš tik klausiu: kodėl BŪTENT Mona Liza, o ne kuri kita? Kodėl ne Aušros Vartų Madona, o būtent Mona Liza?
Atsakymas daugmaž aiškus, kiekvienas iš mano kvailo klausimo nusijuoks: todėl, kad Mona Liza Paryžiuje. Madonos, kurios išdrožiamos Afrikos džiunglėse, tampa vertingomis tik tada, kai jos pristatomos į Paryžių ir Niujorką. Ir ne BET KAIP pristatomos, o TEISINGAI.
Čiurlionis į Niujorką nepapuolė, papuolė Mekas. Mekas todėl vertingesnis.
Susipažinau su kūriniais, kurie 2009 metais buvo brangiausiai parduoti aukcionuose. Įdomu pasižvalgyti.
http://blog.menasverslui.lt/2010/01/gyvenimas-tesesi-ir-2009-aisais/
Ir čia ta pati paslaptis: iš kur jie žino, kad būtent tie dalykai yra tokie vertingi.
Brangiausias gyvo autoriaus kūrinys - 2009 m. šį titulą gavo Peter Doig “Reflection (What does your soul look like)” (1996), kurį Christie’s pardavė už 10,16 mln. USD.
Daug gražesnis už Minio nuotraukas, aš irgi pritariu. Minio nuotraukos aiškiai tiek nevertos. Minio nuotraukos vertos MILIJONĄ kartų mažiau. :)
Tai va, klausimas, kodėl BŪTENT MILIJONĄ kartų.
Tas pats klausimas su Vamzdžiais.
Kūrinys Constantin Brancusi “Madame L.R. (Portrait de Mme L.R.)” (1914-17) - 37, 76 mln. USD.
Primena Neries krantinę papuošusią skulptūrą "Dviaukštis". "Dviaukštis" man gražus ne mažiau, bet kainuoja kur kas pigiau. Iš to žinau, kad mažai vertingas.
Įdomūs yra tie žmonės, turintys teisingą skonį, meno vertintojai. Paslaptingus sugebėjimus jie turi. Įtikinti turtuolius, kad būtent ši nesąmonė yra vertinga, o ana- mažiau vertinga, o trečia- aplamai niekalas, neskoningas padirbinys. :)
Įdomus Fantos ese.
ReplyDeleteO tenorėjau pasakyti, kad ta šuns išklotinė man asocijuojasi tik su vieninteliu vaizdu - spąstais pagautos pelės lavonas.
Nežinai, ką reiškia žodis "išklotinė". Arba pamiršai.
ReplyDeleteČia ne išklotinė, čia patiestinė. Tai kas liko iš šuns, išleidus iš jo orą, patiesta kilimėliu. Amerikoniška pasaulėjauta: padangos, pradurtas pripučiamas baldas, nuleipęs EGO, homoseksualus giljotinos matymas.
Dekui Fanta, kad nepatingejai parasyt. Tikrai buvo idomu paskaityt Tavo mintis.
ReplyDeletePries bandydamas atsakyt Fantai, noriu Vilniai ir kitiems pasakyt, kad cia nera suns isklotine, tai trimatis akmeninis (o gal juodo metalo) suo. Fotografuota buvo telefonu del to kokybe gavosi ... bet manau isiziurejus galima pamatyt, kad kojos ir kunas meta seseli. Jei butu plokscias patiesalas, tai nemestu.
Griztam prie mano milijona kartu pigesniu nuotrauku :) ir meno gerbeju skonio.
Kazkada seniau Vilnis minejo, kad jei ne ponia Gugenheim, tai J. Polock'o niekas nebutu pastebejes. turbut yra tame tiesos, kad mada (o meno pripazinimas yra taip pat mada) priklauso nuo to kas ja skelbia ir skleidzia.
Nezinau kaip ten is tikruju buvo. Manau, kad esme turbut tame, kad didieji menininkai savo gyvenime daugiausia laiko paskyre meno darymui. Va, Fantos nurodytame bloge randu kurini, kuri galejau tyrineti prikises nosi ir ne per stikla, jei buciau norejes, buciau galejes paliesti. Kablu apie E. Degas "Petite Danseuse de Quartorze Ans". Nuotraukose neatrodo niekuo ne ypatinga skulpturele, mazdaug kaip eilinis kicas. Taciau pasiziurejus is arti viskas susidesto kitaip, matosi kiek laiko ir kiek pastangu menininikas idejo noredamas perteikti zmogaus formos kompleksiskuma ir emocijas. Is tiesu, tai istabus kurinys, kuri apziurinejau ilgokai. Taigi tokie menininkai, kai praleidzia didziaja savo gyvenimo dali kurdami mena, turbut pasiekia toki pripazinimo lygmeni del savo kuriniu unikalumo ir demesiu atskiroms detalems (sunku butu galvot, kad Malevicius skyre daug demesio savo juodam kvadratui, taip ?). Is kitos puses, kai koks nors menininkas pasiekia pripazinimo, jo net prasti darbai yra vertinami geru darbu fone.
Dar vienas dalykas man sove i galva, po to kai apsilankiau V. Stakeno koncerte, tai, kad yra daug menininku, kurie is tiesu nera labai unikalus, bet yra geri savo darbo meistrai. Mazdaug kaip geri amatininkai, kurie kuria ne naujas idejas ar naujas israiskas, bet gerai pritaiko esamas. Tokie meno amatininkai turbut nera taip aukstai kotiruojami kaip meno reformatoriai.
O mano nuotrauku kaina nustatoma paklausa. O paklausa diktuojama lygio kuriam stengiesi parduoti. Tos nuotraukos, kurios mano galva buvo meniskiausios ir man idomiausios, visai nesusilauke jokio demesio. Bet cia nuo publikos priklauso. Sotheby's zinoma taiko i visai kita publika. O ir paziurejus kokios nuotraukos kada buvo brangiausiai parduotos (3.3 mln USD), tai net nustembu. Reikia skubiai orientuotis i kitokia publika.
O apie haiku, kimono ir sushi, Fanta, aprasei tikrus snobus taip? cia toks patikrinimas buvo?