Cikliškai besisukdamas pasaulį prarijęs monstras po truputį pradeda busti ties mano namais. Nepasotinamas jo alkis išnaudoja nemažą dalį žmonijos. Aš paklusdamas nesustabdomam norui reikštis, bei norui būti pastebėtam ir išgirstam, atiduodu duoklę šiam monstrui. Renku, galvoju, kovoju su tekstu ir diakritais. Galiausiai nuspaudęs mygtuką "Publish Post" jaučiu atlikęs savo prievolę, įmetęs savo grūdą jam į nasrus ir bus ramu gal dieną, o gal ir dvi.
Kaip ir kas rytą mėginu užrašyti jo vardą, tarsi negalėčiau jo atsiminti, tarsi jo nežinočiau, tarsi to žmogaus net būti nebūt buvę, tarsi ta mėtinė pasta, iš pat ryto nuspalvinanti mano dieną, tarsi ji būtų vienintelė pasaulyje žemuogių pieva, miglotas realybės ežero veidrodis.
ReplyDeletePirmas įspūdis: plaukų sagė.
ReplyDeleteAntras įspūdis: kažkoks vėžiagyvis ar voragyvis.
Trečias įspūdis: ekskavatoriaus kaušas, kažkodėl stiklinis (Dali įtaka?).
Ketvirtas įspūdis: apledėjusi plaštaka išskėstais griebti pirštais.