Tuesday, April 14, 2009



Pagaliau paziurejau filma "Goya's ghosts". Seniai man buvo idomus Goja su savo keistais paveikslais. Manau, labai itaigiai parodyta, kaip zmogus gali buti visuomenes sutrypiamas nepriklausomai nuo jo padeties. Manau Goja gyveno tokiu laiko tarpu, kai viskas per daznai keisdavosi, blogiausia, kad visi tie pokyciai buvo susieti su blogiausiu zmonijos savybiu iskilimu i viesuma. Filmas, siaip man buvo idomus, nors pagalvojus ne viskas man ten patiko. Idomus buvo budas pavaizduoti Goja, beveik kaip koki salia esanti stebetoja, kuris tik registravo ir piese tas baisybes, kurias mate. Atrodo, kad gyvenimas sukosi aplink ji, o jis pats tik stebejo, nors ir bande kazka pakeist kito zmogaus gyvenime, bet nelabai jam sekesi, todel ir liko jis stebetojas.

6 comments:

  1. Dailininkas pavaizdavo, ką matė, Mini, ir pavaizdavo sąžiningai, nepataikaudamas net karūnuotiems užsakovams - ko daugiau iš jo norėti, ypač tokiais baisiais laikais? Nors, tiesą sakant, iš Formano filmo tikėjausi daugiau. Aiškus nešedevras. Fanta kažkada pavadino paveiksliukiniu, ir aš jam nuoširdžiai pritariu.

    ReplyDelete
  2. Kažkaip atsilieki, Mini. Aš suspėjau ir užmiršti, ką rodė tame filme :)
    Ne, paveikslus prisimenu. Gal ir gerai, kad Formanas rodo istoriją apie inkvizicijos paveiktų žmonių gyvenimą, o Goja joje dalyvauja tik šiaip sau, bejėgis, savo protestą galintis išreikšti tik to gyvenimo scenų paišymu. Režisierius pasiūlė variantą savo matymo to šulinio, iš kurio kilo tvaikas, juntamas niūriuosiuose Gojos paveiksluose. Įdomu būtų, jei koks lietuviškas režisierius sugalvotų filmą su Saukos paveikslais. :)

    ReplyDelete
  3. Taip dabar atrodo mano marmūzė, tik brūkšniai nenupaišyti: Sekretorė ir Raštininkė šiąnakt piktuoju dalijosi mano galvą.

    ReplyDelete
  4. Vilnie, negalvojau, kad dalyvauju kazkokiose lenktynese ... mano gyvenimas, turbut, nedaug skiriasi nuo VyneTu - juk abudu turim po naujoke. Taigi visokie knygu skaitymai ir filmu ziurejimai bei blogu rasymai yra miego saskaita. Va siandien net prie bendradarbes prisikabinau klausdamas kur mano pavyzdeliai, kuriuos as buvau pasiruoses matuot. O ji sako, kad as pats leides jai juos sutvarkyt i siuksliu deze. Vienzo, sorry, kad atsilieku, bet turbut niekada ir nesuspesiu, kol i pensija neiseisiu.
    Mane, tame filme domino tokia zmogaus padetis, kur jis atrodo esas nepazeidziamas, t.y., jam kaip ir sunkiai kas gali atsitikti del jo visuomenines padeties, taciau tuo paciu jis yra toks bejegis, kad tera vien stebetojas aplinkui vykstanciu ivykiu. Nuejau vakar i biblioteka ir pasiemiau knyga apie Gojos gyvenima. Tai kiek spejau perskaityti, butent taip ir buvo - Goja buvo beveik kaip zaisliukas didziunu gyvenimuose ir jie ji saugojo, bet jis pats neturejo jokios itakos.

    Buka, mano nuotraukoje veidas issidazes karo spalvomis, o Tu taip pat issidazei kariaudama su Sekretore ir Rastininke ? :)

    ReplyDelete
  5. Karo spalvomis? Ne, mane tos velnio katės apdraskė.

    ReplyDelete
  6. Vilnei apie Sauką. Jūratė Baranova.

    << „Kas gąsdina Saukos paveiksluose?“ – klausiu savo filosofijos specialybės studentų. „Kūnas“, – atsako jie. Kodėl kūnas gali ap­skritai gąsdinti? Jis gali būti erotiškai patrauklus, jei stilizuotas ar romantizuotas. Tačiau kodėl tas pats kūnas gąsdina tapęs kraujinga mėsa? Juk gimstant į pasaulį mus atneša kraujo srovė? Šis klausimas veda anapus tapybos ribų. Jis skatina leistis į kolektyvinę pasąmonę, prisimenant C. G. Jungo archetipus. Ar ne todėl kartais gąsdina Saukos tapyba, kad ji pernelyg priartėja prie kai kurių užmirštų baimių ir valiūkiškai krapšto pirštu tarsi užmarštimi užtrauktus, bet iš tiesų dar labai gyvus pasąmonės blokus? >>

    Ir dar ji tenai sako, kad labai nenorėtų papult į Saukos paveikslą.

    << „Eik“, – sakau susitikusi kolegą istoriką K., – apžiūrėk Saukos paveikslą. Man atrodo, kad ten ne Vydūnas, o tu nutapytas. Iš tiesų labai panašus“. „Ne, ten Vydūnas “, – abiem rankom tarsi nuo piktos dvasios gindamasis sako prabėgdamas kolega. Kažkodėl nesinori atsidurti šiame Saukos nutapytame knibždėlyne. Nepaisant minios garbingumo. Geriau jau tapatintis su rūpintojėliu – ne tiek baisiu, kiek juokingu. Unikali moters vieta jau užimta... >>

    Bet juk tam knibždėlyne buvo ne visi nuogi, kodėl ponia Jūratė nenorėjo būt tarp veidų... :)

    http://test.svs.lt/?Daile;Number(255);Article(6187);

    ReplyDelete

Note: Only a member of this blog may post a comment.