Vaiksciodamas misku, daznai galvoju, kad Dievas apgavo Niutona numesdamas jam obuoli ant galvos. Galvoju, kad nera visuotines gravitacijos desnio, nes juk akivaizdu, jog medziai auga tolyn nuo zemes, o ne atvirksciai. Ir kuo dazniau bunu miske tuo geriau matosi, kad medziai nuo pat mazens nori buti aukstesni uz juos supancia zole, po to uz krumus, o kai tai pasiekia stengiasi iskilti kuo auksciau virs kitu. Tuo budu akivaizdziai siekdami nutolti nuo zemes kiek galima toliau ir visai jie neboja kazkokio Niutono sugalvoto desnio, kuris greiciausiai jam sove i jo skaudancia galva, tik jam paciam norint pateisinti jos skausma (aisku labai keistas noras viska pateisinti ir apskritai teisintis, bet cia kitam kartui :) ). Nenuostabu, kad medziai ir pauksciai sugyvena labai gerai, nes jei medziai pasistengtu dar labiau nutolti nuo zemes jie pasidarytu pauksciai nes visiskai atplystu nuo zemes ir galetu laisvai skraidyti. Taciau sis pasaulis zinoma taip suredytas, kad anksciau ar veliau mes visi sugriztam i ta zemesni (zemiau esanti) egzistavimo lygmeni ir kai jau nebera jegu priesintis, senatveje net medziai patiki Niutono desniu ir krenta paskui lapus ant tos pacios zemes (lapus zinoma jie specialiai ten numete, kad minksciau kristi butu).
O siaip siandien pavasaris - tikras lauke net virs 60F, tik va miskas vis dar toks nescias ir neissprogdines savo spalvu, bet jau tuoj tuoj jos gims ir viskas bus kaip toj Kernagio dainoj apie gyvenimo potvyni.
Rytoj isvaziuoju i Pitsburga ir taip visa savaitele vazinesiuosi, tai nezinau ar bus noro ir laiko cia rasinet.