Zmoniu gyvenanciu kalnuose gyvenimo budas turetu skirtis nuo sleniu gyventoju. Kalnuose kai kurie gyvenimo aspektai buna sunkiau igyvendinami nei sleniuose. Galbut kalnuose sunkiau ka nors traukti ant buksyro, bet uztat lengviau varyti kitiems ant galvos. Kalnuose greiciausiai yra labai aiskiai apibrezta kas yra pravalas arba visiskas pravalas. Kai kurie sleniu gyventojai vartodami sia savoka turbut tik labai abstrakciai suvokia, ka ji galetu reiksti. Tautine patarle apie aukstai kilusi zemai krisianti irgi labai tiesmukiskai atrodo kalnuose, beveik kaip teroristinio susidorojimo grasinimas. Is kitos puses kalnu gyventojams turetu kelti pagrista abejone tokia savoka kaip lygybe, nes kalnuose lygus buna tik sniegas dengiantis akivaizdu pravala ir tik zmones is sleniu pasitikintys tokiomis keistomis savokomis ilekia i juos kaip i vilkduobes, po to juos reikia is ten gelbeti. Zmones nusileide is kalnu i slenius taip pat nelabai sugeba pritapti ir paprastai vis dairosi atgal i kalnus, nes gyvenant sleniuose jiems pradeda slubuoti sveikata nuo per didelio oro slegimo, per arti esanciu daiktu ir per toli esanciu debesu. Ir jiems labai keista matyti erelio pilvus ir kojas, nes is tiesu iki tol jie visa laika galvojo, kad erelis yra toks keistas skraidantis padaras, kuris lakioja zemai po dangu su nuleista galva ir niekada iki ju nepriskrenda.