Siandien kazka galvojau parasyt apie tai kaip man patinka pamatyti dviprasmybes abstrakciajame mene. Taciau kazkodel mintys normaliai nesidelioja. Is pradziu ieskojau nuotraukos kuria "zadejau" Vilniai, kad idesiu, bet pakeliui perziurejau visas nuotraukas is Japonijos ir kitu. O tos kuria norejau idet neradau, matyt kitame kompiuteryje. Apskritai, tai reiktu kada nors isivesti tose nuotraukose tvarka, dabar viskas ismetyta per visus kompus tai po to sunku surasti (bet cia priekaistas sau).

Ziuredamas nuotraukas siandien pradejau galvot, del ko man idomu fotografuot ir is vis kodel man atsirado toks potraukis i mena, kurio as, tiesa pasakius, lyg ir nenorejau ir neturejau priezasciu ji vystyti. Visa gyvenima budamas gamtamokslo atstovas labiau vertinau tai kas suskaiciuojama, o ne tai kas neapibreziamai jauciama. Kazkodel galvoju, kad viskas prasidejo nuo mano vizito i Vangogo muzieju Amsterdame. Kazkaip mane uzbure jo paveikslai, panasiai, manau, kaip Akira Kurosawa, kuris savo "Sapnu" filme sukure scenas, kurios buvo tiesiog is Vangogo paveikslu. Aisku neturint jokiu menotyriniu pagrindu nezinojau kaip vertinti (tiesa pasakius ir dabar nezinau kaip vertinti) tai ka maciau ar matau. Visada viskas gaunasi per tai ar man patinka ar ne, ar matau prasme tame kas pavaizduota ar ne. O pradejes fotografuoti pajutau kita jausma apie kuri rasiau komentaruose - ar ziurovas supranta mano nuotraukas taip kaip as ar ne. Kai pajunti, kad ziurovas pamato tai ka norejai nufotografuoti pasidaro ypatingai idomu - lyg ir atsiranda kazkoks rysys, nors aisku, greiciausiai tai tik norejimas tokio rysio. Bet vis tiek idomu.