Kadangi prisizadejau si karta zymiai aktyviau pildyti si dienorasti tai rasau antraji savo grafomaniska laiskeli su iliustracija visiems.
Vilnies komentaras prie mano vakarykscio rastelio sukele man tokiu keistu minciu apie tai kas yra menas, bet negaleciau nieko konkretaus pasakyti siuo atzvilgiu. Visai neseniai buvau tokiam muziejuje tai jame tiek prisiziurejau visokiu portretu ir kitokiu paveikslu, kurie man atrode labai panasus i tai ka mes galetume matyt siuolaikiniame fotografijos zurnale. Net Renoir'as savo laiku tape tokius paveikslus, kuriuos mes siais laikais vadintume fotomontazais. Tame muziejuje buvo vienas ju, kuriame pavaizduota kaip vaikas auga nuo kudikystes iki paauglystes. Taigi galvoju, kad gal tas menas, kuri mes priimame kaip tikraji mena savo laiku nebuvo kazkas labai ypatinga, o tik budas fiksuoti tai kas vyksta aplinkui ir lygis turbut labiausiai priklause nuo to kaip vienas ar kitas dailininkas sugebedavo perduoti tai ka mato. Zinoma ziurovas turi stengtis pamatyti tai kas parodyta. Ir galiausiai, manau, tik ziurovai nusprendzia kas yra menas, o kas nera. Bet cia tik mano tokia subjektyvi nuomone.
Pries tai buvusi nuotrauka, man svarbi ir miela tuo, kad joje as matau savo abi dukras zaidziancias smelyje. Idomu, kad Vilnis joje pamate kazka kita, kas Ja uzkabino.
Vilnies komentaras prie mano vakarykscio rastelio sukele man tokiu keistu minciu apie tai kas yra menas, bet negaleciau nieko konkretaus pasakyti siuo atzvilgiu. Visai neseniai buvau tokiam muziejuje tai jame tiek prisiziurejau visokiu portretu ir kitokiu paveikslu, kurie man atrode labai panasus i tai ka mes galetume matyt siuolaikiniame fotografijos zurnale. Net Renoir'as savo laiku tape tokius paveikslus, kuriuos mes siais laikais vadintume fotomontazais. Tame muziejuje buvo vienas ju, kuriame pavaizduota kaip vaikas auga nuo kudikystes iki paauglystes. Taigi galvoju, kad gal tas menas, kuri mes priimame kaip tikraji mena savo laiku nebuvo kazkas labai ypatinga, o tik budas fiksuoti tai kas vyksta aplinkui ir lygis turbut labiausiai priklause nuo to kaip vienas ar kitas dailininkas sugebedavo perduoti tai ka mato. Zinoma ziurovas turi stengtis pamatyti tai kas parodyta. Ir galiausiai, manau, tik ziurovai nusprendzia kas yra menas, o kas nera. Bet cia tik mano tokia subjektyvi nuomone.
Pries tai buvusi nuotrauka, man svarbi ir miela tuo, kad joje as matau savo abi dukras zaidziancias smelyje. Idomu, kad Vilnis joje pamate kazka kita, kas Ja uzkabino.
Hm, o kodėl žiūrovas turi stengtis pamatyti, tai kas parodyta? Čia tiksliuosiuose moksluose turbūt labai svarbu pamatyti tai, kas rodoma ar įrodoma, o mene autorius kažin ar pats žino, ką jis rodo :)
ReplyDeletePažiūrėjau, kad tame Clarkų meno muziejuje nėra Jackson Pollock paveikslų, nors kažkur jo drobė Nr.2 buvo paminėta.
"When I am in my painting, I'm not aware of what I'm doing". Ne taip seniai pažiūrėjau filmą "Pollock", todėl žinau šį amerikiečių abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojo požiūrį. :)
Galimas ir toks paaiškinimas: Pollock'as tapė paveikslus, bet tikru jo menas tapo tik tada, kai ponia Guggenheim juo susidomėjo ir pradėjo pas save eksponuoti. Tuo noriu pasakyti, kad ne žiūrovai nusprendė, kad tai menas, o ponia Guggenheim, o žiūrovai atėjo ir patikėjo :)
O dabar mano įspūdžiai apie šitą nuotrauką: tai durys į pasaulio kraštą. Už jų tik dangus, todėl pro jas praėjęs tiesiog nupulsi nuo žemės į visatą.
Na zinoma as su Tavim sutinku, kad nera ko stengtis jei nieko nematai. Is tiesu norejau pasakyti, kad ziurovas turetu pamatyti kas parodyta per savo supratima - kuris visai neturi atitikti kurejo sumanymu ir t.t. Tik kurejas, turbut patiria dziaugsma, jei ziurovas taip pat supranta kuriny kaip ir jis pats - tai lyg ir rezonuoja emocijos.
ReplyDeleteO del Pollock'o, tai toks dalykas - ponia Gugenheim juk taip pat buvo ziurove :) tik su didele pinigine ir itaka.
Kadangi zinau, kad sios durys yra i viena baznycia Naujojoje Meksikoje (Sv. Pranciskaus, Ranchos de Taos), tai man si nuotrauka asocijuojasi su durimis i dangu :)
Še tai tau. O aš maniau, kad čia paveikslas (kaip pavaizduoti išverstas akis skliausteliais ir taškučiais?). Modernistiškai fotorealistinis
ReplyDeleteCia tikra nuotrauka, net nelabai manipuliuota (truputi paryskintos spalvos).
ReplyDeleteSiulyciau akis isversti sitaip 8) arba 8O
Pirmas įspūdis - kad nuotraukos siurrealistinės. Kelia nerimą, net slegia. Be abejo, abi meniškos ir įspūdingos.
ReplyDeleteMini, aš irgi norėjau pasakyti, kad tegul žiūrovas žiūri per savo supratimą, o autoriui džiaugsmas, jei supratimas atitinka, arba džiaugsmas ir nustebimas, jei žiūrovas įžiūri kažką kitą :D
ReplyDeleteTokie kūriniai kaip Pollock'o, manau, keri ne supratimu, o paslaptimi. O paslaptis turbūt yra svarbiausias meno kūrinio požymis. Paslaptis, daugiaprasmybė, alegorija, metafora - viskas, kas meta į svaigų atradimų, atvėrimų pasaulį. Juk atradėju norisi būti ne tik kūrėjui, bet ir paprastam žiūrovui ;)
Vilnie, as butent taip ir mastau kai ziuriu Pollock'o ar kitus abstrakcius paveikslus ar nuotraukas. Savo kai kuriose abstrakciose nuotraukose stengiuosi pagauti dviprasmybe, kuri mane labiausiai traukia :) Kaip tik siandien ruosiuosi ideti viena tokia nuotrauka, tik veliau.
ReplyDelete