Monday, April 15, 2013


Toks keistas dalykas sis pasaulis. Va siandien suzinojau, kad begiojimas nera saugus sportas, kaip ir ziurejimas i begikus. O dar vakar po daugiau nei puses metu treniruociu isbegau ir norejau isitikinti, kad galiu nubegti puse maratono distancijos. Nubegau, net pakankamai greitai, kaip nesitikejau.
Siandien pries iseidamas is darbo suzinojau, kad kazkam net toks individualiai pamises pomegis yra nepriimtinas. Bostonas, man taip artimas miestukas su savo pasikelusiais iki padebesiu liberalais ir Galileo Galilei gatve einancia pro MIT, bei begancia Charles upe, kurios krantinemis laksto tie patys maratonininkai besiruosdami savo metinei sventei, kai atidavę valstybei mokescius ir isgyvenę, pergales vardan bega pranesti tai masems. Siu metu begimas nebuvo svente.
Kazkodel primine man neseniai matyta Mass MOCA muziejuje toki Marcel Dzama filma, kurio "scenarijus" buvo pakabintas salia televizoriaus rodancio ta filma. Tiksliau primine viena epizoda is "scenarijaus". Esame tampomi mirties parankiniu ir tik likimas nusprendzia kokio pestininko vaidmeni mes atliksime siame keistame pasaulyje.

V. Kandinskis K. Malevich kazkada rase:
A bishop is nothing but an actor who seeks with words and gestures on an appropriately "dressed" stage, to convey a religious feeling, or rather reflection of a feeling in religious form. The office clerk the blacksmith, the soldier, the accountant, the general ... these are all characters out of one stage play or another, portrayed by various people, who become so carried away that they confuse the play and their parts in it with the life itself. We almost never get to see the actual human face and if we ask someone who he is, he gives answers, "an engineer", "a farmer", etc., or, in other words, he gives the title of the role played by him in one or another effective drama.
Suprematism Manifesto

3 comments:

  1. (a) Gal keistai suskambės, bet labiausiai trikdo ir šiurpina tokie įvykiai (bent mane) todėl, kad nepajėgi įžvelgt veiksmų prasmės: kodėl? Suprantu, tragedija liks tragedija, bet kažkaip tada įvykis atrastų savo vietą, o dabar išties kaip koks Fatum makabriškas žaidimas.

    (b) Prisiminiau tokį skaitytą pokalbio gabaliuką:
    Estų poetas, vertėjas, eseistas, kultūrologas Jaanas Kaplinskis:
    – Sulaukęs ketverių metų, pradėjau mąstyti, iškilo problema: „Kas aš esu?“, „Kaip gali būti, kad esu? Kad čia esu“. Šių keistų minčių ligi šiol negaliu išreikšti.
    Latvių filosofas, kino režisierius Uldis Tīronis, mėnraščio Rīgas Laiks vyr. redaktorius:
    – Tai jūs nežinot, kas esat?
    Kaplinskis, kuriam Czesławas Miłoszas yra siūlęs skirt Nobelio premiją:
    – O kas tai žino? Aišku, nežinau. Bet domiuosi tuo, kas esu.

    ReplyDelete
  2. Tu teisus Virgi, blogiausia, kai jauti savo įžvalgos trūkumą ir pajunti bejėgišką proto blaškymąsi ieškant prasmės.

    Pokalbis geras, dėkui už jį.

    ReplyDelete
  3. Pasitaisau, ne Kandinskio pasakymas bet Maleviciaus.

    ReplyDelete

Note: Only a member of this blog may post a comment.