Is tiesu, kazkaip jau beveik nebeidomu man rasyt apie Aliaska. Gal but norisi kazko naujo. Bet vis tiek turiu aprasyt savo autobuso kelione.

Taigi, Denali nacionaliniame parke, kaip atrodo rasiau anksciau yra vienas kelias, kurio tik 13 myliu yra leidziama visiems vaziuot, kitos 90 myliu pasiekiamos arba pesciomis arba autobusu. Dar is Ohajo uzsisakem tris bilietus vienos dienos kelionei, kuri vadinosi Tundra Wilderness Tour. Taigi atsikelem anksti ryte, bet kol vaikai issiruose tai teko man vaziuot apie 60mph tuo keliu kur greicio ribojimas 35 mph, gerai, kad nebuvo jokios policijos. Taigi spejom atvaziuot bet buvom paskutiniai eileje ir teko sedet paskutineje autobuso sedyniu eileje. Bet is tiesu turbut nedaug praradom. Autobusas vaziuoja letai ir visi keleiviai stebi gamta uz lango (toks keistas safaris :) ) kai tik kas nors pamato koki gyvuna saukia ir vairuotojas sustoja, tada visi vienas per kitu galvas puola fotografuoti per langus. Taisykles tokios, kad zmones turetu kuo mazesne itaka gamtai - todel is autobuso visus isleidzia labai retai ir tik 10 minuciu. Jei matoma gyvunija vairuotojai reikalauja buti tyliems, o jie sustoje isjungia variklius, kad negasdintu gyviu. Taigi vaziavom visa diena - 60 myliu. Pirmas buvo mazas briedziukas kuri pamate mano dukra. Jis bego sau per upe, o mes vaziavom tiltu:

Po to ilgai vaziavom nematydami jokiu gyviu, bet po to po truputi pradejom juos matyti. Gamta labai grazi siuo metu laiku ir spalvos kazkaip labai ryskios.

Aisku po kurio laiko siek tiek atsibodo - "stokit stokit - va ten dar vienas elnias". Bet artejant prie apsisukimo tasko pamatem tai ko niekada gyvenime neuzmirsiu:

 

Nors ir prasta nuotrauka (kaip minejau nelabai is manes geras fotografas) bet pamatyt kaip vilkas nesa savo nasruose elnio koja per kokius du metrus (nuo atobuso lango) kazkaip labai idomu. Gaila kad jis gana greti bego ir del to nuotraukoje visas judantis. Musu vairuotoja sake, kad ji dirba jau desimt metu bet niekada tokio daikto nebuvo maciusi.

Pries pacia apsisukimo vieta is uz debesu islindo auksciausia Amerikos virsukalne - vietiniu Atabasku vadinama Denali, bet kitur Amerikoje dazniau vadinama McKinley kalnu.

Aisku blogiausia tai, kad kol pasiekem apsisukimo vieta (ten kur daug zmoniu matosi nuotraukoje) debesys vel uzslinko. Tam kad isivaizuotumet kalno dydi - iki jo, mums sake, yra dar apie 60 myliu, bet visame horizonte niekas negalejo prilygti jo dydziui. Is tiesu vaizdas ypatingas. Be to vairuotoja sake, kad apie 70% zmoniu besilankanciu parke sio kalno niekada nemato - jautemes gana ypatingai. Nors po to suzinojom, kad vidutinis laikas kuri zmones praleidzia parke yra apie dvi dienos, tai supratom, kodel tiek daug nieko nemato. Mes praleidom visa savaite ir matem si kalna dar maziausiai tris dienas. Idomiausia, kad del to, kad saule visada sviecia matem si kalna esant ivairiam apsvietimui, kas is tiesu, taip pat dar savo ypatinga ispudi.

Taigi kol atvaziavom i apsisukimo vieta kalno jau nebematem. Pavaiksciojom truputi ir teko vaziuot atgal. Vaziuodami atgal dar buvom sustoje prie Polychrome perejos, kur nuo skardzio atsivere nuostabus tundros vaizdas, deja jo nufotografuot nebutu pavyke net ir labai norint - fotoaparatai labai riboti. Dabar ziuriu tas nuotraukas ir net nesinori ju rodyti, nes jos nei trupucio neperteikia tos gamtos dydybes ir dydzio. Kazkokie fragmentai gal ir idomus, bet man viska macius atrodo kaip apgavyste.

Taigi mazdaug tiek mano atostogu pradzios, kaip tik ta diena anksti ryte, is oro uosto (kuris yra uz daugiau nei 250 myliu) mums pristate prarasta lagamina prie pacios palapines. Gal ir apsimoka moket papildomus 25 dolerius (t.y. tiek jie surenka nuo kiekvieno lagamino is keleiviu skrendanciu JAV viduje) uz toki aptarnavima :) .