Tikejimas Dievu yra idomi zmoniu savybe. Sunku pasakyt, bet atrodo, kad beveik kiekvienam yra butina tiket aukstesne uz zmogu butimi. Vienu is labiausiai ispudi daranciu ivykiu savo gyvenime laikau pirmaji apsilankyma Orvydu sodyboje. Tai buvo pries gerus dvylika ar daugiau metu. Tuo metu man atrode, kad tai yra zmogaus gyvenimo atvaizdavimas, kai per visur tvyranti pavirsutini chaosa, zmogus iziuri ar pajaucia Dievo plana, kuris galiausiai buvo atskleistas, pasiekus tolimiausia sodybos krasta, kuris lyg ir yra susirinkimams skirta aikstele. Tuo metu eidamas pro akmeninius vartus jauciausi lyg eidamas i baznycia.
Nenuostabu, kad si karta besilankydamas Lietuvoje, vienu is butinu aplankyti vietu pasirinkau ir Orvydu sodyba. Taciau nieko panasaus, kaip kad pries tai nepajutau ir nepamaciau. Susimokejes uz iejima, pamaciau, kad dauguma "eksponatu" nebuvo saugomi ar priziurimi, todel apauge zolemis arba supuve. Akis lyg ir bade toks is visu pakampiu spoksantis abejingumas. Pagalvojau, kad kai pirmaji karta buvau, tai paskutinysis Orvydu sodybos kurejas buvo dar visai neseniai mires ir jo dvasia dar buvo labai gyva jo paliktuose kuriniuose. Tuo tarpu dabar viskas atrodo palikta.
Po ekskursijos po Vilniu, kuris atrode labai sutvarkytas ir jo baznycios (bent jau senamiestyje) tikrai buvo grazios, buvo gana skaudu matyti kitu miestu ir miesteliu apleistas baznycias. Net Kauno centre stovintis Soboras atrodo gana kraupiai. O va viena is senesniu, mazu baznyteliu - Veliuonos - kuri atrodo greitu laiku sves savo sesiu simtu metu sukakti, taip pat atrodo apleista, kaip tas Baranausko silelis. Nors viduje viskas grazu ir tvarkinga.


Pasivaiksciojus po Veliuonos kapines is atminties man iskyla vaizdas ten stovincios koplycios. Kuri turbut nesunkiai isgyveno sovietinius laikus ir as ja visada prisiminiau su stogu ir istiklintais langais. Dabar gi vaizdas lyg po karo.

Atrodo, kad labai daug nevertinimo to kas yra, o gal per daug visko, kad nebesuspejama skirti demesio svarbiems dalykams. O gal tiesiog neliko tikejimo ?