Nuo mazens man atrode, kad Gedimino pilis yra savotiskai paslaptinga ir idomi. Nuo jos boksto stogo visas Vilnius kaip ant delno, matosi baznyciu stogai, senamiescio gatveles, kiek nebaigti valdovu rumai bet matosi ir nauju statiniu, kurie sauna dangun is keistai pavadintos vietos Europos aikste (berods). Siaip zvalgantis matosi, kad Vilnius gyvas miestelis ir senovines sienos papildomos naujoviskais stiklo ir gelezies statiniais. Per savo trumpa vizita supratau, kad kai kuriems seniems vilnieciams tie statiniai nelabai patinka, bet is tiesu, man jie netrukde. Gal ipratimas matyt aukstus pastatus padaro zmogu nepastabu ar indiferentiska jiems. Dairantis aplink galima surasti nemazai objektu, kuriuos galima butu fotografuoti. Bet tokiu nuotrauku, turbut pilnas internetas ir jos gana nuobodziai atrodo, nes vis tik dvimates nuotraukos sunkiai perduoda tai ka matai gyvai. Taciau vienas objektas yra savotiskas ir nuo Gedimino pilies boksto gerai matomas visame grazume. Gaila, bet del laiko stygiaus nebuvau arciau prie sio naujojo meno kurinio. Ji gana idomu fotografuot, nes patraukia savo nestandartiskumu. Grizes namo bandziau suprasti kaip gi sis vamzdis atspindi gyvenimo prasme ir ka jis reiskia. Vartai galvoje sio vamzdzio paveiksliuka ir matai, kad jis kaip kokia jungiamoji grandis tarp vandens ir zalumos, tarp betono ir medziu, tarp senamiescio vienoje ir naujamiescio kitoje upes puseje. Bet tokia jungiamoji vamzdzio prasme (mano nuomone) neatsiskleidzia paprastai, nes priestarauja visuotinai priimtiems desniams. Bet vartant galvoje ir galiausiai kompiuteryje galvoju suradau vaizda labiau atskleidzianti sio vamzdio prasme. Nors zinoma galiu klysti.Sunday, August 02, 2009
Nuo mazens man atrode, kad Gedimino pilis yra savotiskai paslaptinga ir idomi. Nuo jos boksto stogo visas Vilnius kaip ant delno, matosi baznyciu stogai, senamiescio gatveles, kiek nebaigti valdovu rumai bet matosi ir nauju statiniu, kurie sauna dangun is keistai pavadintos vietos Europos aikste (berods). Siaip zvalgantis matosi, kad Vilnius gyvas miestelis ir senovines sienos papildomos naujoviskais stiklo ir gelezies statiniais. Per savo trumpa vizita supratau, kad kai kuriems seniems vilnieciams tie statiniai nelabai patinka, bet is tiesu, man jie netrukde. Gal ipratimas matyt aukstus pastatus padaro zmogu nepastabu ar indiferentiska jiems. Dairantis aplink galima surasti nemazai objektu, kuriuos galima butu fotografuoti. Bet tokiu nuotrauku, turbut pilnas internetas ir jos gana nuobodziai atrodo, nes vis tik dvimates nuotraukos sunkiai perduoda tai ka matai gyvai. Taciau vienas objektas yra savotiskas ir nuo Gedimino pilies boksto gerai matomas visame grazume. Gaila, bet del laiko stygiaus nebuvau arciau prie sio naujojo meno kurinio. Ji gana idomu fotografuot, nes patraukia savo nestandartiskumu. Grizes namo bandziau suprasti kaip gi sis vamzdis atspindi gyvenimo prasme ir ka jis reiskia. Vartai galvoje sio vamzdzio paveiksliuka ir matai, kad jis kaip kokia jungiamoji grandis tarp vandens ir zalumos, tarp betono ir medziu, tarp senamiescio vienoje ir naujamiescio kitoje upes puseje. Bet tokia jungiamoji vamzdzio prasme (mano nuomone) neatsiskleidzia paprastai, nes priestarauja visuotinai priimtiems desniams. Bet vartant galvoje ir galiausiai kompiuteryje galvoju suradau vaizda labiau atskleidzianti sio vamzdio prasme. Nors zinoma galiu klysti.
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
Tam objektui autorius suteikė pavadinimą "Krantinės arka". Arka, manau, tai toks apgaubiantis statinys, ir būna daug visokių triumfo arkų ir kitokių iškilmingų arkos paskirčių, o čia iškilmingumo dėl vamzdžio ir jo surudijosios spalvos niekas neįžiūrėjo. Žinoma gaila, kad dabar pasidarė madinga išreikšti savo pasipiktinimą šiuo objektu, pavyzdžiui, vyksta laida per Lietuvos radiją ir kalbama apie VEKS renginį, per kurį bus bandoma populiariai pristatyti modernujį meną. Aišku, pokalbyje paminimas šis objektas (kaip nebelabai modernus, vakaruose, atseit, panašūs objektai gimė prieš dvidešimt metų). Na ir prasideda: pasipila namų šeimininkių skambučiai, kuriuose jos piktinasi išsvaistytais JŲ pinigais. Mat visa bėda, kad buvo paskleista to objekto kaina, kuri namų šeimininkei primena, kiek daug namų apyvokos rakandų ji galėtų už tokią sumą nusipirkti. Namų šeimininkės paskambinusios aiškina: va, palei mūsų namo sieną eina lygiai toks vamzdis, kodėl jo nevadinate meno objektu. Žmonės iš Kito Pasaulio bandė aiškinti, kad meno objektu galima pavadinti bet ką, jei jam suteiksi prasmę, bet namų šeimininkės prasmę mato tik naudoje. Jas labiausiai nervino ta šimto tūkstančių litų suma, kuri, atseit, iš jų kišenių. Pagalvojau sau, kad jei jos paskaičiuotų, kiek pinigų iš jų kišenių ištraukia to palei jų namo sieną vinguriuojančio vamzdžio savininkai - energetikai ar vandens tiekėjai, - tai Urbanavičius arka joms tada jau atrodytų labai pigi. :)
ReplyDeleteMan toji arka-vamzdis atrodo kaip objektas, kuris siūlo mums pakeisti miesto ir upės santykius. Paprastai visi vamzdžiai iš upės ir į upę yra paslėpti po žeme ir niekas nemato, pvz., kiek savo srutų tokiais paslėptais vamzdžiais miestas išpila į upę. Toks vamzdžio iškėlimas man byloja apie siūlymą atvirai bendrauti su upe, imti iš jos gaivą ir vandenį, o ten nepilti teršalų, nes va, juk gausime juos atgal. Dar toji arkos forma kviečia visus pro ją praeiti draugiškai: tiek tuos, kurie vaikšto palei upę apačioje, nes ją myli, tiek ir tuos miestiečius, kurie eina gatve aukštai ir per daug nekreipia dėmesio į upę.
Vamzdžio natūroje dar nemačiau. Nemanau, kad jis mane labai sužavėtų, Minio nuotraukoje atrodo kaip statybininkų ar remontininkų pamirštas. Be to, spėju, kad nuotraukoje net gražesnis negu tikrovėje, t.y. šiuo atveju esu namų šeimininkių pusėje. :)
ReplyDeleteAntra vertus, ko čia stebėtis, kad vamzdis vadinamas menu - girnapusius neseniai vartė kažkuriame Vilniaus ar Kauno knygyne fotoalbumą su š... nuotraukomis, pardavėja sakė, kad buvo daug, visus išpirko, šis paskutinis.
Būtent :)
ReplyDeleteBūtent taip ir sakė tos namų šeimininkės: nemačiau, bet nepatinka. :D
Tiesa, viena paskambinusi dama skundėsi, kad jai iš namų pro langą matosi tas objektas, ir išlepintos nuvorišės balsu reikalavo pašalinti tą šlamštą ;)
Suprantama, jei žmogus įsigija apartamentus miesto centre, tai turi gi jis teisę už tuos pinigus turėti tokius vaizdus pro langą, kurie jam patinka.
Nesikabinėk, Vilnie, nuvažiuosiu kada nors į Vilnių - apžiūrėsiu. Nemačiau šito vamzdžio, bet mačiau daug kitų. Iš nuotraukos neatrodo, kad šitas labai skirtųsi. Niekada nemaniau, kad vamzdžiai - puošybinis elementas.
ReplyDeleteJei tokį meną kursim, tai namų šeimininkės ir liks namų šeimininkėm. Jokių taurių jausmų šis meno objektas nekelia. Tik pasišlykštėjimą. TAŠKAS!
ReplyDeleteNa, tarkim, vamzdis man pasišlykštėjimo nekelia. Man pasišlykštėjimą kelia lavonai ar maita, pateikiami kaip meno kūriniai, "Myžalų Kristus" ar - kalbant apie vietinius, lietuviškus reiškinius - šokoladiniai krucifiksai, maudymasis medaus vonioje ar 20 mergų kasų supynimas į krūvą (įsivaizduokit, kad tarp tų mergų kas nors paleido pelę...). Tiesa, pasigėrėjimo vamzdis man irgi nekelia. Vamzdis yra vamzdis - "ilgas, tuščiaviduris, ppr. cilindrinis daiktas ar dirbinys kam nutekėti, nuleisti ir pan." (LKŽ) Naudingas daiktas savo vietoje, bet meno kūrinys?
ReplyDeleteAr gali buti naudingas daiktas meno kurinys? Kodel, atrodo, paprastas daiktas gali kelti pasislykstejima?
ReplyDeleteVis prisimenu toki sena savo rasineli:
http://menulija.blogspot.com/2009/01/vienas-daiktas-kuri-norejau-pertempti.html
Siuo atveju nereikia gilintis i politinius dalykus, kurie tada buvo aktualus, dabar man neidomus. Bet i pacia tokio meno pradzia, kai M. Duchamp'as demonstravo ant sono paversta pisuara su uzrasu "R. Mutt, 1917". Tais metais panasios diskusijos tiesiog virte vire Niujorke, (galime pasijusti kaip Niujorke cia diskutuodami apie menine daiktu verte). Taigi, Marcel'is yra taip pasakes (ka as jau veina karta citavau):
“You have to approach something with an indifference, as if you had no aesthetic emotion. The choice of readymades is always based on visual indifference and, at the same time, on the total absence of good or bad taste.”
Jis siulo visiskai nekreipt demesio i daiktu sukeliamus estetinius jausmus bei negalvot apie gera ar bloga skoni (cia ne liezuvio prasme). Todel jei pazvelgt i vamzdi nekreipiant demesio i jo utilitarine paskirti, galima bandyt surast analogisku formu ir spalvu deriniu aplinkoje.
Taip, sunku buvo ir Marcel'iui, bet dabar jis laikomas DADA ir viso abstraktaus meno pradininku. Sunku ir dabar Vilniuje, nes juk vien Vilnies pritarimo tokiam menui neuztenka. O as, kaip tai nebutu gaila, buvau kaip tikras turistas - buvau ten, maciau, va nuotrauka - o nuomones nesuspejau susiformuoti. Bet mano eksperimentine prigimtis yra uz eksperimentus ir netgi mene. O jei zmonems kelia emocijas (vienokias ar kitokias) tai manau meninikas savo pasieke - neliko abejingu jo menui :) .
Buka, nuvaziuok i Vilniu prie vamzdzio, pasiimk i kaire ranka varnos plunksna, o desineje suspausk akmeni ir kai pro vamzdio apacia praeisi tris kartus is pietu i siaure, grizusi namo rasi stebukla :)
O zmones ar skiria pasimatymus po tuo vamzdziu? Pvz. sesta prie vamzdzio?
ReplyDelete