Na stai ir paskutine vasaros diena atejo. Pas mus tai kartais praeina tokios audros dabar su zaibais ir stipriu veju, kartais net tornadais. Bet po to galima pamatyti tokius vaizdelius pro savo langa ir grozetis visomis vaivorykstes spalvomis. O gyvenimo ritmas keiciasi, kai vaikai pradeda eiti i mokykla. Stai vakar zmona isveze dukra i koledza, lyg ir prisimenu, kaip pats verziausi is tevu namu ir lyg buvo kazkoks jaudulys isvaziuojant ir apsigyvenant studentu bendrabutyje, bet negaleciau prisiminti ar man rupejo ka jaute tevai tuo metu. O dabar esu kitoje puseje - isvaziavo dukra ir pasijutau toks senas - suauge vaikai palieka. Bet is kitos puses gal ir gerai, gal bus daugiau laiko, nors zinoma abejoju. Ruduo atrodo bus grazus, si ryta vaziuodamas i darba maciau kaip kyla rukas, o saule jau nebesviecia i veida kai reikia keltis - po truputi darosi tamsu.

Seniai nerasiau, bet turbut suprantate, kad gyvenima gyvename ne tam, kad po to bloguose aprasytume. O siaip buvom nuvaziave i viena valstijos parka, kur gyvenom kempinge ir puikiai pailsejom vazinedami dviraciais po siokius tokius kalnelius bei zvejodami ar siaip sededami prie lauzo. Buvo labai smagu. Pagalvojau, kad Lietuvoje nemaciau per daug panasiu vietu ar kompaniju, nors viena tikrai buvo smagi kelione kanojomis nuo Pervalkos iki Juodkrantes organizuota tokios saunios kompanijos Irklakojis. Irklavome atsileide nuo mariu pakrante ir grozejomes kopomis. O kazkur vidury buvom sustoje ir valgem sumustinius. Siaip buvo labai saunu ir smagu. Jei sumanytumet tai rekomenduoju :)

Tikejimas Dievu yra idomi zmoniu savybe. Sunku pasakyt, bet atrodo, kad beveik kiekvienam yra butina tiket aukstesne uz zmogu butimi. Vienu is labiausiai ispudi daranciu ivykiu savo gyvenime laikau pirmaji apsilankyma Orvydu sodyboje. Tai buvo pries gerus dvylika ar daugiau metu. Tuo metu man atrode, kad tai yra zmogaus gyvenimo atvaizdavimas, kai per visur tvyranti pavirsutini chaosa, zmogus iziuri ar pajaucia Dievo plana, kuris galiausiai buvo atskleistas, pasiekus tolimiausia sodybos krasta, kuris lyg ir yra susirinkimams skirta aikstele. Tuo metu eidamas pro akmeninius vartus jauciausi lyg eidamas i baznycia.
Nenuostabu, kad si karta besilankydamas Lietuvoje, vienu is butinu aplankyti vietu pasirinkau ir Orvydu sodyba. Taciau nieko panasaus, kaip kad pries tai nepajutau ir nepamaciau. Susimokejes uz iejima, pamaciau, kad dauguma "eksponatu" nebuvo saugomi ar priziurimi, todel apauge zolemis arba supuve. Akis lyg ir bade toks is visu pakampiu spoksantis abejingumas. Pagalvojau, kad kai pirmaji karta buvau, tai paskutinysis Orvydu sodybos kurejas buvo dar visai neseniai mires ir jo dvasia dar buvo labai gyva jo paliktuose kuriniuose. Tuo tarpu dabar viskas atrodo palikta.
Po ekskursijos po Vilniu, kuris atrode labai sutvarkytas ir jo baznycios (bent jau senamiestyje) tikrai buvo grazios, buvo gana skaudu matyti kitu miestu ir miesteliu apleistas baznycias. Net Kauno centre stovintis Soboras atrodo gana kraupiai. O va viena is senesniu, mazu baznyteliu - Veliuonos - kuri atrodo greitu laiku sves savo sesiu simtu metu sukakti, taip pat atrodo apleista, kaip tas Baranausko silelis. Nors viduje viskas grazu ir tvarkinga.


Pasivaiksciojus po Veliuonos kapines is atminties man iskyla vaizdas ten stovincios koplycios. Kuri turbut nesunkiai isgyveno sovietinius laikus ir as ja visada prisiminiau su stogu ir istiklintais langais. Dabar gi vaizdas lyg po karo.

Atrodo, kad labai daug nevertinimo to kas yra, o gal per daug visko, kad nebesuspejama skirti demesio svarbiems dalykams. O gal tiesiog neliko tikejimo ?

Nuo mazens man atrode, kad Gedimino pilis yra savotiskai paslaptinga ir idomi. Nuo jos boksto stogo visas Vilnius kaip ant delno, matosi baznyciu stogai, senamiescio gatveles, kiek nebaigti valdovu rumai bet matosi ir nauju statiniu, kurie sauna dangun is keistai pavadintos vietos Europos aikste (berods). Siaip zvalgantis matosi, kad Vilnius gyvas miestelis ir senovines sienos papildomos naujoviskais stiklo ir gelezies statiniais. Per savo trumpa vizita supratau, kad kai kuriems seniems vilnieciams tie statiniai nelabai patinka, bet is tiesu, man jie netrukde. Gal ipratimas matyt aukstus pastatus padaro zmogu nepastabu ar indiferentiska jiems. Dairantis aplink galima surasti nemazai objektu, kuriuos galima butu fotografuoti. Bet tokiu nuotrauku, turbut pilnas internetas ir jos gana nuobodziai atrodo, nes vis tik dvimates nuotraukos sunkiai perduoda tai ka matai gyvai. Taciau vienas objektas yra savotiskas ir nuo Gedimino pilies boksto gerai matomas visame grazume. Gaila, bet del laiko stygiaus nebuvau arciau prie sio naujojo meno kurinio. Ji gana idomu fotografuot, nes patraukia savo nestandartiskumu. Grizes namo bandziau suprasti kaip gi sis vamzdis atspindi gyvenimo prasme ir ka jis reiskia. Vartai galvoje sio vamzdzio paveiksliuka ir matai, kad jis kaip kokia jungiamoji grandis tarp vandens ir zalumos, tarp betono ir medziu, tarp senamiescio vienoje ir naujamiescio kitoje upes puseje. Bet tokia jungiamoji vamzdzio prasme (mano nuomone) neatsiskleidzia paprastai, nes priestarauja visuotinai priimtiems desniams. Bet vartant galvoje ir galiausiai kompiuteryje galvoju suradau vaizda labiau atskleidzianti sio vamzdio prasme. Nors zinoma galiu klysti.