Kelione po Japonija zinoma prasideda nuo lektuvu, bet kai jau is ju islipi tai viskas buna ant geleziniu begiu. Kazkaip niekur kitur nepastebejau, kad zmoniu orientacija taip stipriai priklauso nuo traukiniu stociu. O stotys nelabai jau ir ypatingos, ko gi daugiau tiketis toks tarpinis punktas, kuriame neuztrunka niekas. Tik pasiklyde uzsienieciai...

 Tycia i Tokijo skridau viena diena anksciau nes norejau tiesiog kazka pamatyt. Praeitu metu patirtis parode, kad jei vaziuoji dirbti tai tik ir dirbsi. Taigi sekmadienio ankstyva ryta is lovos keliausi jau puse sesiu nes atsibodo vartytis ir isbegau pabegiot su kolega. Nubegom dvi su puse mylios, papusryciavome viesbutyje is isvaziavom i Kawaguchiko toki miestuka kalnuose netoli nuo Fuji kalno. Kaip minejau orientavimasis vyksta pagal stotis, tai paskaiciavau, kad neturetu buti toli, nes tik atrodo 7 stotys vienu traukiniu, po to 4 kitu ir tada galima sesti i vietini autobusa, kuris ir nuves i Ichiku Kubota kimono muzieju, kuris is tiesu ir buvo mano tikslas.

Vaziuojant jau mazdaug pusantros valandos kolega klausia ar dar toli. Sakau, kad gal ir ne nes va liko tik 5 stoteles. Tiesa pirmoje mums reikia pakeisti traukini. Jis manim patikejo (savo vargui ne paskutini karta). Taigi persede i kita traukini patraukem toliau per kalnus. Plokstumu gyventojui vaizdai buvo labai ispudingi. Taciau niekas nepakeis to vaizdo, ka mes islinde is tunelio ir prasuke pro viena kalna isvydom Fuji kalna visame jo grozyje. Vienintele beda ta, kad traukinys nesustojo. Taigi teko fotografuot per vagono langa. Ir tik vienas kitas kadras buvo geras, kituose kadruose visokie stulpai, medziai ir namai. Bet is tiesu nuo to vaizdo buvo sunku atitraukt akis. Geriausia, kad visa likusia kelio dali vaziavom aplink Fuji kalna.

Kawaguchiko - nedidelis ir labai turistinis miestukas - dauguma sutiktu zmoniu (japonu) kalba angliskai, kas, is tiesu, yra neiprasta net paciam Tokijuje. Pries sesdami i autobusa apsilankem kavinej ir isgerem po kavos puodeli. Barmene uz tai kad pasakem is kokiu saliu atvaziavom (as is Lietuvos kolega is Sri Lankos) gavom po tris atvirutes su Fuji kalno vaizdais ivairiais metu laikais. Dar nusifotografavom Fuji kalno fone, nes matesi, jog pradeda rinktis debesys ir jie pasiglemz visa kalna.

Kawaguchiko miestukas isikures ant to paties pavadinimo ezero kranto. Visa pakrante nuseta visokiom turistinem pramogom, restoranais, parkais ir muziejais. Ichiku Kubota muziejus siek tiek nuosaliau nuo to viso bruzdesio. Bet i ji tikrai verta nuvykti. Pats muziejus tai buves menininko gyvenamasis namas ir jo priziuretas sodas. Sodas tikrai daro dideli ispudi savo tvarkingumu ir sumanymu.

 Cia iejimo i muzieju vartai. Fotografuoti leidziama tik lauke. Kimono negalima. O demonstruojami komono tikrai ispudingi. Atrodo gerokai anksciau rasiau apie jo paroda netoli musu namu. Ta paroda ir paskatino mane vel nuvykti ir paziuret jo kimono.

Griztant namo jau pradejo darytis salta, nes vis tik gruodis. Tai nutarem eit pesti kazkuri kelio gala. Pakeliu pralenkem tokia kiaule varancia keliu ir neziurincia i automobilius...

Po to jau buvo ilga kelione atgal i Tokijo ir traukiniu sumaisymas, po to kazkokios avarijos ir laukimas vagone. Galiausiai grizom tuo laiku, kai kiti musu kolegos atvaziavo. Ta vakara dar pavalgem tradiciskai korejietiskam restorane, o visa likusia savaite tik dirbom.

Penktadieni ryta jau buvau beveik priprates prie Tokijo laiko, bet vis tiek isejau pasivaikscioti pries darba ir aplankiau ta parka, kuriame visa savaite begiojau, tik si karta be sportines aprangos. Siek tiek pafotografavau, bet ka ten pamatysi, kai vis dar tamsu. Einant atgal, pakeliui i viesbuti pradejo teketi saule. Nutariau, kad tai tipinis Tokijo sauletekis:

Einant toliau isgirdau garsiai kranksint varna, kuri tupejo ant auksciausio namo stovincios antenos. Is tiesu varnu buvau seniai negirdejes. Tai buvo idomu. O jos ten tikrai dideles ir ju daug.

 Na ir kitokie pauksiciai ten buvo :)