Tokijo šį kartą pasitiko kaip tamsus ir lietingas miestas. Nors kolegos japonai buvo kaip visada malonūs ir svetingi. Po kelių dienų oras pagerėjo ir trčiadienį anksti ryte išbėgau pabėgiot po apylinkes. Gerai turėti laikrodį su GPS tai net Tokijui nepasiklysi. Skirtingai nuo amerikonų, japonai ne taip labai bėgioja ir jiems atrodžiau šiek tiek keistas bėgiodamas su trumpikėmis ir marškinėliais trumpom rankovėm, kai kiti bėgiojo su kepurėm ir ilgais šiltais treningais. Antroji savaitės pusė buvo visai graži ir važiuojant traukiniu jau galėjau matyt Fudzijamos kalną. Iš tiesu, tai labai gražu matyti jį horizonte anksti ryte, kai saulė nušviečia jo baltus šlaitus ir vakare per biuro langa kai saulė leidžiasi už jo ir jo profilis gražiai išryškėja besikeičiančių spalvų dangaus fone. Blogiausia važiuot į Japoniją darbo reikalais, nes viską ką pamatai tėra arba dėl kamuojančios nemigos arba keliaujant į arba iš darbo.

Rytais prieš darbą vaikštant kažkaip krito į akį varnų gausa Tokijo gatvėse. Jos tokios didelės juodos ir krankė. Kai buvom maži ir su broliais lakstydavom po pievas, kaime pas senelį, turėjom tokį prietarą, kad jei varna krankia tai būtinai įvyks kokia nors nelaimė. Buvom tiek tuo įsitikinę, kad net iš upelio lipdavom lauk jei kuris išgirsdavo krankiant varną. Sekančią dieną teko patirti du žemės drebėjimus.

Nuo Akrono Ohajo valstijoj iki Bostono kelias ilgas, daugiau nei 10 valandų važiuojant apie 120km/h greičiu. Per pastaruosius kelis metus teko tuo keliu vaziuot nemažai kartų. Danbury Konektikuto valstijoje visada buvo pakeliui ir ten sustodavom pailsėt nuo vairavimo. Visada atrodė tas miestukas gana ramus. Bet nuo šiol jis asocijuosis su vienu didžiausiu košmarų.