Thursday, June 11, 2009

Aitvarai, tokie idomus skraidantys aparatai, kuriems nereikia jokio variklio, tik judanciu oro masiu ir taip jie graksciai pakyla i padanges ir ten plevesuoja nekreipdami demesio i apacioje pasilikusius virveles laikancius zmones. Nuo vakystes jie traukia aki savo spalvomis ir laisvai besiplaikstanciomis juostomis. Tos juostos tiesiog uzburianciai plevesuoja danguje ir atrodo keista, kad jos skrenda - viskas taip priestarauja patirciai - pauksiciai ir vabalai skrydziui sunaudoja tiek daug energijos ritmingam plasnojimui, o cia paprasta popieriaus ar medziagos skiaute ima ir kyla dangun. Galiausiai idomu stebeti visokiu spalvu antpludi, tradiciskai melyname danguje, bet man labiausiai si karta patiko tie balti aitvarai, kaip kokie debesys priristi prie zemes, vis bandantys pakilt.

2 comments:

  1. Gražu. Teko keletą kartų laidyti aitvarą su sūnumi, ant piliakalnio, stipriam vėjyje. Apturėjome daug smagumo, išvyniojome visą valą, o jis galėjo dar kilti ir kilti, matyt pataikėme į termiką. :) Buvo labai smagu.

    ReplyDelete

Note: Only a member of this blog may post a comment.