Gyvunu nelabai megstu fotografuoti, nes man jie nera labai idomus. Is kitos puses gal nelabai moku nutaikyti proga ar pan. Vienzo, mano nuotraukose gyvunai dazniausiai buna kaip kokia papildoma butaforija. Kaip ir sita kate, kuri nieko neitardama ejo pro sali, kol nebuvo nuspresta, kad ji bus dalis visos butaforijos. Siaip jos veido israiska gavosi visai idomi, bent jau man. O nuotrauka tai Bukos pageidavimu :) .Siaip kalbant apie naminius gyvunus, tai amerikonai yra kazkokie nenormalus, mano akimis ziurint. Daznas namini gyvuna vertina labiau nei kartu gyvenanti zmogu. Ne viena karta teko pajusti keista jausma, kai kaimynas snekina mano suni, kuri as vedzioju, o su manim nei vienu zodziu nepersimeta. Viena karta vaiksciojom po parka ir prisivaikscioje grizom prie automobilio, tai viena moteriske taip norejo su mano suniu pabendrauti, kad net islipo is savo automobilio. Mano suo draugiskas, dziaugiasi visais kas nori su juo bendrauti, tai ir ta moteriske dziaugesi. Tik atsibuciavusi su mano sunimi ji pagaliau pastebejo mane.
Kita, kolege, is vis keista, turi tris sunis namie, o jos darbe pagavo pele - humaniskai - gyva - tai ji ta pele parsinese namo. Be to ji is vis isprotejusi del visokiu gyvunu - isleidzia kruva pinigu jiems. Bet kai kalba uzejo apie vaikus ir ju auklejima bei su tuo susijusias islaidas, tai jos poziuris mazdaug, kad nera cia ko pinigus leisti vaikams, vos ne valstybe jais turi rupintis.
Keistas tas pasaulis, man gyvulys ir liks gyvulys, nors ir kaip man patinka mano suo ir esu prie jo prisirises, bet nemanau, kad jis svarbiau uz mano vaikus ar kitus zmones.
Nuotrauka žavinga ir šilta. O snukučio išraišką tikrai pagavai ypatingą. Bandžiau prisiminti panašią - na, gal Raštininkės, kai ji jau nusižiūrėjo kokius vertingus popierius ir tuoj puls draskyti. Bet ir tai vargu. Unikali mina.
ReplyDeleteNežinau, ar visus gyvūnus sunku fotografuoti, bet kates - labai. Atsisako pozuoti, prakeiktosios. Susupau į sarį, tada pavyko įamžinti, bet išėjo nelyg koks studijinis portretas, o kačių minos baisiai piktos.
Ar tikrai dorieji išlupa katėms nagus, kad jos nedraskytų jų brangiųjų baldų? Kažkokioje knygoje radau užuominą ir pašiurpau. :(
Užmiršau parašyti, kad šita nuotrauka man nuoširdžiai patiko. Kol kas labiausiai iš visų šiame tinklaraštyje.
ReplyDeleteAmžinasis moters katiškumas...
Gyvūnų man visada buvo gaila labiau negu žmogaus, nes jie visiškai priklauso nuo žmogaus, yra tik čia ir dabar ir nieko savo gyvenime pakeisti negali. Vaikystėje įstrigo Akutagavos Riūnosukės apsakymas apie merginą, kuri, gelbėdama katės gyvybę, sutinka atsiduoti banditui.
ReplyDeleteTai nereiškia, kad Sekretorė ir Raštininkė man brangesnės už girnapusių: abidvi nieko nenutuokia apie Indijos kiną. :)
Tavo komentaras apie nagu islupima skamba baisiai. Taip, amerikonai - humaniskai - padaro operacija, ir pasalina priekiniu koju nagus katems. Tai daro ne del baldu, dazniausiai, o del namuose esanciu vaiku - todel man tai butu taip pat priimtina. Be to, tai daro tik nedidele dalis zmoniu. Mano zmonos tevai visada turejo kaciu namie, tai buvo gana be rysio, kai kate puola nuo kokios spintos ant nugaros ir dreskia savo nagais nugara - taip atsitiko mano zmonai. As pasiemes slepete uzvoziau tai katei ir nuo to laiko tapau baisiausias uosvines priesas, bet kate dingdavo, kai as atvaziuodavau.
ReplyDeleteNiekada nesuprasiu zmoniu, kurie vertina kates ar sunis labiau uz zmones ar save. Mano nuomone tai yra kazkoks saves nevertinimo kompleksas ar pan. Is kitos puses pabreziu, kad man mano suo taip pat labai mielas ir brangus, bet vis tiek su juo issikirciau greiciau nei su kuriuo nors artimu zmogum.
Katėms nagų lupti negalima - dėl plėšrūno psichologijos, kuri po to visiškai pakrinka (įrodyta moksliškai). Be to, iš pažįstamų žmonių girdėjau siaubingų istorijų apie į griaučius panašias išmestas benages kates prie šiukšlių konteinerių, į kuriuos jos nebepajėgia įsiropšti. O jei katė šokinėja svečiams ant nugaros, kalta šeimininkė. Kai pareina girnapusius, Sekretorė mikliai pasislepia, o Raštininkė tūno kaip pelė po šluota, suglaudusi ausis. Matyt,abi supranta, kad, if the worst comes to the worst...
ReplyDeleteMan tokia graži šita Tavo nuotrauka, Mini, o daugiau niekas neatėjo pagirti, net pikta.
Siaip, Buka, si nuotrauka man paciam tik siaip sau. Eilinis eksperimentas isgelbeti nors dali nuotraukos, kuri neidomi net mano dukrai. Bet malonu, kad Tau ji patinka, aciu.
ReplyDeleteMan irgi graži nuotrauka, bet šimtą kartų jau esu prisipažinusi, kad kačių bijau.
ReplyDeleteAš tik šiandien šitą "rašinį apie katiną" susigalvojau teiktis perskaityt. :) Ir tai net stebiuosi savim, kas čia man užėjo, nes iki šiol man užtekdavo žvilgsnio į nuotrauką, ir jau "žinojau", kad, tipo, čia ne man, čia Minis su panelėmis saldžiai apie katinėlius, šuniukus ir kitokias švelnybes kalbasi, netrukdysime...:)
ReplyDeleteŠiandien kažkodėl perskaičiau ir labai patiko pajust man, kad randu su Miniu tokių sąlyčio taškų, apie kuriuos noriu pasakyt Aha, ir aš taip manau, ir pagarbiai taip skrybėlę- kilstelt. Aha. Apie katinų augintojus irgi panašiai galvoju. Beveik tais pat žodžiais. :)
Dar norėjau paklaust, ar ta moteriškė, pabučiavusi Tavo šunį, po jo pabučiavo Tave? Ar tik linktelėjo galva ir pasakė "hi", ir todėl Tau nepatiko, o gal nepatiko, kad buvai aplaižytas lūpomis, kvepiančiomis šuns kvapu.
(Gali neatsakinėt, aš čia tik taip sau improvizuoju. Literatūrinės miniatiūros... :) )
Aha, vos nepamiršau svarbiausia, ką norėjau pasakyt: apie nuotrauką. Man labai patiko "kadravimas". Šauniai Tu ją nukirpai, ta siaura pailga "pusikė" taip gerai kalba- matosi, kad šiaip buvo eilinė normaliai saldi šeimyninė fotografija tipo "čia aš ir mano kačiukas". O dabar- jau menas, akis patraukia, kažką sako. Atseit.
Geras pavyzdys, iliustruojantis taisyklę: Svarbiausia yra ne padaryt, kur kas svarbiau- mokėt gerai pateikt.
Matai, Fanta, kaip buna. Atrodo bendrauji bendrauji, jau taip kokius septynerius metus ir lyg vienas kita pazisti, bet va pasirodo vis dar atsiranda kazkokiu bendru poziuriu kazkuriais gyvenimo aspektais. Smagu :).
ReplyDeleteTaip jau ir yra su fotografais - pateikimas svarbiau nei pats fotografijos objektas :) Teisingai pastebejai - man sito reikejo dar pasimokyti, kol supratau.
Mini, prisijungsiu savaip prie komplimentų. Tavo pomėgis ir šis kampelis dar labiau mane traukia ir vilioja pačiam pabandyti. Gal kas išeitų, o jeigu ne - verta pažinti save ir žinoti savo ribas. :)
ReplyDeleteVyneTu, dekui uz komplimentus, malonu, kad padedu Tau susirasti kelia i saves pazinima :)
ReplyDeleteNu jo, ... čia aš irgi galėčiau pasireikšti apie gyvulių išaukštinimą, bet bijau kad per daug pagiežos išliesiu.
ReplyDeletePer daug skaudi tema.
Nesutinku su Miniu (ei, tikiuosi neįsižeisi, kad tave taip vadinu). Nuotrauka superinė!
(Ne per daug abstrakcijos ir pilna jausmo)
Sveikas, Rate, man suprantama, kad nesutinki su manim, mes turbut visuomet siuo poziuriu siek tiek skyremes ...
ReplyDeleteNeisizeisiu jei Tu neisizeisi vadinamas Ratu, kas man labai juokinga :)
Dekui uz nuotraukos ivertinima!